nedrįsta girgžtelėt daugiau rytinės girnos,
išmalusios sapnus iš nemigos akučių –
it karštinės pagautas praeitį suvirpinu:
aš buvęs, tu buvai, tik, gaila, jau nebūsim
ramybės aitvarais – sudrisko laimės kilpos,
užpjudė skausmo ugnį – taip sudegė namai.
išnaktų plėvelę aprūkusią suvilgęs,
galėjau įžiūrėti, kaip gabalą laikai
sultingos mėnesienos, pražydusios tąnakt,
kai pėdinau pamišęs kelkraščiais dantytais –

išmaltas mano sapnas, pašáuk į krosnį

– spragt –

saulėtekio medum ištęžta mano rytas.