Nuo tavo artumos vis dar apsvaigęs,
o nuo kaprizų ir norų pavargęs.
Juk nesi tu gležnas gyvybės daigas,
o aš nesu beteisis tavo vergas.

Gaivinanti versmė man meilė tavo,
mergaite žemės, nuostabi gėlė,
bet šauksmas apsvaiginęs sielą pasigavo,
ir klaidžioja ji toliuos nebylė.

Iš ūkanotų tolių retsykiais išplaukia
ji geidžiama, visų svajonėse mylėta,
bet niekados dar niekam nepriklausius,
išnyranti ir grimztanti atgal iš lėto

vualių melzgame rūke, vos mirksniui
išnyra dieviškai skaistus ovalas veido,
blakstienos verias, ir žvilgsnio keras sminga -
nuogą žaibą nuoga siela įsileido.

Kai liaunas kūnas plyksteli aistra karmino,
o siela vergiškai paklusta ir suklumpa
lyg žemės juokdarys ar bežadis mimas,
išdavęs tą, kuri žydėjimą aukoja trumpą.