Kiek aš gyvenime veidų turėjau?
Ne vieną, du...
Tikrai daugiau.
Aš tartum vėjas nežinia kur skriejau
Ir staiga – stop.
Ar pavargau?

Tikriausiai – ne.
Tiesiog sustojau,
Nes tikrą veidą suradau.
Ir jį dabar turiu.
Nešioju.
Tą veidą atiduosiu tau.

Kad atsibudusi iš ryto
Pažvelgtum į mane naujai –
Nusišypsotum.
Pasakytum:
„Tai tu, brangusis, atėjai.“

Kad pasidėtum mano veidą
Į savo atmintį giliai
Ir sušnabždėtum:
„Aš atleidau –
Nurimo sielos sopuliai.“