Pasišaukė tave, dukryte, vėjas.
Išsivedė ir tolimi keliai.
Tu išėjai tik saulei patekėjus
ir jau daugiau namo nesugrįžai.

Tu gyveni šviesiam, saulėtam mieste
ir linksma ten –aplink tave draugai.
Nenori, kad berželis tave kviestų
į tuos namus, kuriuose gyvenai.

Žinutės tavo menkos ir neilgos –
sveika, mamyt, aš gyvenu gerai.
Dukrele, kaip tavęs aš pasiilgau,
kaip trokštu pamatyt tave labai.

Ilgesnį mamai parašyk laiškelį.
Gal aplankysi sodą ir namus.
Nušluosiu tau, brangioji, aš takelį
Jame daugiau jau akmenų nebus.

Sukūrus šeimą, meilę jau pažinus,
vaikučių pulkas, ko gi dar bereik...
Mieloji, vėl vaikystę prisiminus,
nors retkarčiais gimtinėn tu pareik.

Gyvenimas juk vietoje nestovi.
Užaugs vaikai, išskris jie iš namų.
Ir tu, dukryt, matysi tik iš tolo,
kaip ieško jiems vieniems skirtų kelių.


2000.