Dūmai vis rūksta, graužia akis.
Ašara šliaužia bejausmiu skruostu,
Mintys nerimsta, neduoda užmigt...
Ir lūpos taria nebyliai – nebėra jėgų...
Skausmas kaip debesys temdantys dangų,
Vijokliais riša prie prarajos...
Ir kur gauti prieglobstį vienišam žmogui...
Kam atvert širdį, kam pasiguost?
Tik nuolankus šeimininkui – draugas tylus...
Iš plieno kiečiausio guli šalia
Sklidinos taurės nuodo svaigaus...
Atlikti ta naštą – jei tokia bus valia...
Ir taps vien tyla amžina, maloninga...
Ugnis vieniša židiny dar rusens,
Sudeginus visą šią beprasmybę,
Ant tuščių rankų tik pelenus paliks po savęs...