Man žodžių daug nereikia, tikrai nereikia,
Tiktai lašelio šilumos iš tavo delno,
Tiktai vilties, mažos vilties, kad greitai
Pajusiu rankos paspaudimą švelnų.

Minėt prabėgusių sunkių dienų neverta,
Kur metų upėje akmenimis nuskendo.
Kalbėkim apie tas, kurioms išlikti lemta
Ir gulti raidėmis eilėrašty į  posmą skambų.

Kiekvienas laikas savo spalvomis vilioja
Ir kiekvienam paskirtos vis kitokios gėlės.
Pavasaris žibuoklėm, vasara ramunėm moja,
O rudenio glėby – jurginų margumėlis.

Nebūna vasaros kasdien giedrios, saulėtos,
Kaip ir rudens, kuris tik auksą bertų,
Sniegai ne kartą pustė, maišė mūsų pėdas,
Bet iškentėm, išlaikė meile surakintos rankos.

Jeigu jaunystė puošėsi viltim, svajonėm,
Dabar – prisiminimais esame turtingi,
Juk nesvarbu keliai, jų kryžkelės, kelionės,
Svarbiau, kad būtume gyvenimu laimingi.

Man žodžių daug nereikia, tikrai nereikia,
Gražiausius per gyvenimą nekart pasakėm,
Tegul greičiau lazdynai žiedus skleidžia
Ir džiaugsmo žiburėliais dega tavo akys.