Tau susapnuosiu sidabrinius kalnus,
auksines kopas šiąnakt susapnuosiu,
smiltim prie veido prisiglausiu delnus –
tavus sapnus savais sapnais sūpuosiu.

Dar nusagstysiu deimantais tau mėlį
dangaus, iš ašarų supilsiu jūrą,
ir bersiu laiką – tarsi smėlį,
svajonę baltą – tartum burę

Paleisiu pavėjui – lai plaukia.
Tik viltys, lyg žuvėdros, klykaus...
Ar tu tiki, kad meilė moka laukti –
sapnuos ant kranto pasilikus...