Kaip keista, kad pildosi eilės –
Lyg būčiau šamanas, žynys.
Raikysiu vien duoną, bet peilis
Išsprūdęs supjaustys šlaunis.

Kraujuosiu aš žodžiais rašytais –
Po kojom pilna jų bala.
Ir gaurais jausmų sutaršytais
Ateis šuva žodžių palakt.

Pavirs jis į krešulį juodą,
Aš tapsiu sausuoliu medžiu.
Tą šunį pamerkus į puodą
Ieškos mano meilė raidžių.

Neras – krešulys neištirpęs.
Sulaužys mane ir kūrens,
Ugnis – kaip aguona – prisirpus.
Likimas, lyg eržilas žvengs.

Kvatos jis iš pastangų meilės –
Štai – taškas. O kur sakinys?
Kaip keista, kad pildosi eilės –
Lyg būčiau šamanas, žynys.