Žmonės išklausę kito problemą neretai ištaria „nesisielok dėl to“, „pamiršk tai“, „negalvok apie tai“. Ir norint dvasiškai nusiraminti pirmiausia mums siūloma „atsikratyti visų minčių“. Nepaisant aplink nuolat sklandančių skatinančių negalvoti, šalia girdime teiginius, kad žmogus nemąstyti negali. Juk mąstymas/galvojimas nebūtinai turi būti filosofinis, gilus, ieškantis atsakymų į svarbius klausimus. Reakcija į aplinką juk taip pat mąstymas. Vienaip ar kitaip, tiek būdamas minioje, tiek su draugais, tiek tamsoje izoliuotas nuo bet kokių veiksnių, skatinančių juslių suintensyvėjimą, žmogus mąsto. Ir dar kaip mąsto! Man visad atrodo, kad vienu metu galima mąstyti keliais sluoksniais. Vienas yra žodinis – pagrindinis. Paklausti, ką mąstom, dažniausiai atsakom apie mintis iš jo – čia dažniausiai būna tuo laiko tarpu svarbios ir aktualios mintys  - apie darbą, mezgamą pokalbį, o jei rimčiau užsisvajojam ar „užsifilosofuojam“, tai tai ir tos mintys patenka tarp pagrindinių. Lyg antram plane, tai pasirodo, tai vėl dingsta prisiminimai, suabejojimai: aptardmi su kolega  svarbų darbo klausimą staiga galime pagalvoti „o aš užrakinau namų duris?“ ir toliau lyg niekur nieko diskutuoti apie darbą. Kartais atsiranda netgi „trečias planas“. Tai jau dažniausiai būna vaizdiniai arba mintys apie mintis. Dabar, kai rašau šį tekstą, vienos mintys juda rašiklio greičiu, kitas sluoksnis apgalvoja kelis ar net keliolika žodžių į priekį, o trečias vis pamąsto, ar padarysiu darbą iki galo“ „rankos šešėlis erzina“, „kas tai per garsas girdėti iš kaimynų buto, etc.
O dabar pabandykit visiškai nemąstyti. Kaip tai darote? Atmenu, nuo mažumės vis stengdavausi nemąstyti, nes mintys man trukdydavo užmigti. Tai aš įsivaizduodavau juodą foną, tai baltą, žaidžiau spalvomis. Vėliau bandžiau sutelkti visas mintis į t(d)ylantį žodį „nemąstyti“. Žodis kažkokiu būdu sugebėdavo dingti ir dalelytę sekundės jutau tylą. O vėliau pagaudavau save apsidžiaugus, kad nemąstau. Augdama prisigalvodavau ir dar įspūdingesnių būdų nemąstymui. Bandžiau įsivaizduoti rėtį, pro kurį visos mintys išbyra ir dingsta kažkur filosofinėj nebūty. Bėda – mintys dingdavo, o rėtis  likdavo! Tuomet nusprendžiau iš pradžių išmokti tas mintis suvaldyti – vakarais „piešdavau“ saulėgrąžas mintimis. Bandžiau nekreipti dėmesio į nieką kitą, tik į saulėgrąžas. Nepavykdavo. Jei nepagalvodavau apie nieką konkretaus iš realaus pasaulio, susimąstydavau, kokia gi aš technika piešiu, ar šmėkšteldavo jau baigto „paveikslo“ vaizdinys. Taip, mintys manęs nepaleisdavo. Net nuvargusi perdien, būdavau darsyk kankinama minčių. Lyg jos būtų ne mano.
Jos dingo. Visiškai. Visi žino, kad kartais žmonių gyvenime nutinka dalykų, priverčiančių susimąstyt, tačiau niekas neafišuoja dalykų, priverčiančių NEBEMĄSTYTI. Tiesa, išlieka kažkas panašaus į mintis – kitaip žmogus turbūt negebėtų norėti mąstyti. Tačiau tas j(sk)ausmas nepaaiškinamas – kai bandai susimąstyti ir negali. Negali netgi piešti saulėgrąžų, lyg staiga būtum pamiršęs, kaip jos atrodo. Negali nei šnekėti su kolega, nei mąstyti apie (ne)užrakintas duris. Lyg nei kolegos,nei tų durų nebūtų! Ir gal tik kartais atsiranda mintys apie mintis – kai nusistebim, kad sieloje (o iš tikrųjų – galvoje) taip nežmoniškai tuščia.
Ir naktimis, kai užmigti vėl neleidžia mintys – tik šįkart savo nebuvimu – nei prieš draugus, nei prieš save negali pateisinti nemiego žodžiais „mano galvoje per daug minčių“. Ir tokiomis naktimis pasiilgęs minčių eini išgerti aspirino tabletę – nes galvą skauda ne tik nuo minčių. Kartais ją skauda nuo jų nebuvimo.