Lange įkalintas paveikslas liūdnas,
Išsekusio pajaco, mirusiomis akimis...
Lyg stiklo rutuly marionetės kūnas,
Pakračiusiojo poreikius tenkinantis vis.
Įtrūkimai nenumaldomai didėja,
Su kiekvienu atsirėmusiu smūgiu...
Naivumas besispardydamas rėkia,
Laidojamas po motinos vilties medžiu.
Skausmą kulkom sidabrinėm suvarpyti,
Tarsi vilkolakį įkyriai tykantį tamsoj...
Gal ir melas nepasotinamu žvėrim atvirtęs,
Sudvejojąs, bematant šonan atsitrauks?
Nes kiek kentėt ir tept ant duonos,
Tas gleives pagardintas neapykantos tyros.
Kai bestuburiai rausia duobes po kojom,
Šypsos į akis – linkėdami geros dienos!
Tik apmaudu, ryte rangysis ta pati daina,
Inkščianti dusliai prakeiktu radijo imtuvu.
Ir naujas pinkles paruošus išsigimusi diena,
Balsu pagiežos, kvatosis sau smagiai už durų...