Mintys uždarytos katakombose,
Jų į laisvę niekas neišleidžia.
Sąžinė sudegusi, pajuodusi,
Apkasuose stiklo šukėm žaidžia.

Savo vikšrais išdavystės tankas
Žiauriai traiško vis dar gyvą širdį.
Ašarom nusėtas skruostų takas.
Tyliai suvaitoji... Nieks negirdi.

Štai ir vėl isteriškai nusijuokia
Laikrodžio gegutė. Ir nutyla.
O gyvenimo ruletė, kaip kas dieną
Vėl atsisuka į skaičių trylika.