numirti sekmadienio rytą
skiriu S.
turėjau numirti sekmadieno rytą – rodė taip
laikrodžiai stovintys puse šešių tarytum
teliktų vienintelis būdas nusukti akis nuo
veidų nes laiko nelieka rytojui
ir rodos jaučiu kaip alsuoji kaip tyliai sakai
bet nuošę sirenos ir žodžiai ilgajam kely
nuošaly vis palieka vis nurengia ranką ar plaukus
nuglosto taip tykiai – tarsi ne visai
tai tikra ir buvo tik vieną momentą tarp miego
ir būvio to aštraus išgėlimo išspjovimo į širdį
į dubenį balą vis šąla tos rankos tos akys vis
šąla sukasi į baltą monetą tą ramią minutę
numirti turėjau sekmadienio rytą ir tavo veide
jo veidą matau o mano veide manęs nematai
tik iškamšą trapią pelijančion sienom ir pjauna
tos stygos skalbiniams vis sudžiauti
ir smaugia kaip tą aštrią minutę sapnuose
ne sykį jutau ir arklius tada vis paleidžiu
ganytis po tolius komunijas tyrus nes visa
kas tyra išgerta sumišę su mėšlu ar mėnesiena
numirti turėjau sekmadienio rytą bet diena
taip tyliai nuaušta kad rodos ir vėl tik telieka
susigūžus iškvėpt ir įkvėpti