Iš toli atrodą ,kad melsvon skaron insisupįs,
apsijuosįs vainikais žaliais.
Vienų šlaitą kraštų inrėmįs un upį,-
bočių paslaptį kalnas saugą giliai.

Čia užkopį semiames tvirtybęs,
kaip maldąs klausam tyląs.
Ir tadu kaip ir girdim- trimitų šauksmas kyla.
E širdis kaip priesaikų atkartąs.

Insijausk un tų piliakalnią tylų,-
tavą protėviai- laisvęs kariai.
Anų traškimai širdim prabyla
ir tavi telydi amžinai.