Kas pasakys, kur rasti man šaltinį
Minčių nerimstančių, minčių skaidrių,
Viltim pralenkiančių spindėjimą aušrinės
Ir pasaką saulėkaitoj susėdusių vaikų?

Pasėmęs gaivią srovę godžiai gerčiau,
Nuplaučiau metų dulkėm apneštas akis,
Laimingas į laukus, sodybas žvelgčiau,
Viršum kurių skardentų mažas vyturys.

Tiktai šaltiniai užtverti ir vartai užrakinti,
Ne tau, ne tau jų almanti versmė gaivi,
Nesi aukštuomenėj, vadinasi, užginta,
Ir paukščio iš aukštai girdėti negali.

Einu, tik pakelės purvynais aptaškytos,
Ir ten, ir ten parudusi senų laikų žolė,
O taip norėtųsi Tėvynę spalvomis matyti,
Lyg būtų ji viena gražiausioji gėlė.

Sukibkim rankom naujo kelio pakeleiviai,
Juk mūsų daug, kam skauda širdį dėl tiesos,
Dėl vieškelio visiems erdvaus, ne kreivo,
Dėl ateities kitos, garbingo vardo Lietuvos.

Galbūt pavasarį, kai žemė vilksis žalią rūbą
Ir upės veršis iš šaltos ledų naštos,
Sušniokš šaltinis tėviškėj mieloj atbudęs,
Prisotintas vilties čia kiekvienam šviesios!