melas
Niekas nesupras mano žodžių,
Jie ištarti bus skausmo kalba.
Nesuprantama niekam, išskyrus mane,
Nes tai mano skausmas kaip žinia.
Skauda ne koją, ranką ar galvą,
Skauda sielą kaskart ištarus žodį.
Žodį nepaprastą, o kupiną melo,
Kurs neretai išsprūsta iš dvaro.
Niekas tų žodžių nesaugo
Ir leidžia skausmui lietis laisvai.
Melas suranda vis kelią
Kito žmogaus širdin.
Abejonės kankina kaskart,
Kai pamatau save veidrodyje,
Klausiu, ar tai aš, ar tiesiog ta melagė,
Kuri vaidenas kasdien?
Atleidimo neretai prašau
Ir vėl nusidėjėle save laikau,
O išaušus rytuj vėl kvailus,
Melo pilnus žodžius sakau.
Aš beviltiška, bet tai ne naujiena,
Nieko nestebina tai, ką sakau.
Tai šimtąkart girdėta
Ir milijoną pasmerkta...