Tyla buvo tokia tyli. Naktis lyg mėlynas plakatas. Subarstytas virš išsiliejusio horizonto, tarsi nupiešto juoda anglimi, aš jaučiausi jame lyg klykiantis naktinis paukštis, geidžiantis saulės, man buvo baisu, šalta, norėjau kažkur kuo greičiau dingti, toli nuo čia, nuo visų... Žaibas nugėlė mano kūną, kada tai suvokiau, esant tiesa, ta kurią sau pripažįstu, tik labai retais atvejais. Regėti ir to nepripažinti – toks jausmas gyvena mano kūne. Yra kažkas, ką turi nugyventi, kas eina tau iš paskos, velkasi, tarsi šleikas, o niekas nesupranta.
Nežino, galvotum.
Bet kam gi belygus mano gyvenimas, kokias stebuklais aš tikiu? Naktyje.