Ar mano žodžiai ne per saldūs?
Ar ne per kartūs tau mani jausmai?
Juk meilės vaisiai – jie tokie... jie gardūs...
Tik nesakyki niekad – amžinai...

Atsitokėk, suduosiu stiprų smūgį,
nebūki amžinas kvailys,
supylęs tvirtą meilės kūgį –
tu pastatyk aplink pilis.

Tvirtovę savo dar apsupki juosta,
iškaski gilią upę, kad krantai
ne tik apsaugotų, paguostų,
o tyliai oštų – tu likai...

Likai, nors užkardos tau – niekas...
Tu perskristum marias plačias.
Likai, nes vaisiai pasilieka,
juk jie sunoksta per kančias.