Tik dar vieną

pradyla pirštų pagalvėlės, balta kiaurymė
likusius lašus skaičiuoja, galvos stalčiukuose
sugulę vėlės, didžius gyvenimo griovius lygiuoja
ir gulas viena paskui kitą glotniai lyg sutemų
rasa stiklinėj, tu nieko nesakai, tik rodai, o jos
paklūsta, ruošias paskutinei; prikapsi kupina
taurė, tau rankos tirta, pasąmonė šlubuoja, metasi
kertėn, nesugeba stovėt kaip Dievo skirta
--
kai lūpos mėliu nusidažo
ir pirštai nebelopo marškų,
išyra audinio siūlė,
o vėlės groja laidotuvių maršą
lietum