Kai rytmetį aš nubundu,
Kai miestas tik iš miego kelias.
Klausaus tylos ir taip ramu,
Jaučiuos lengva tarsi plunksnelė

Taip norisi pakelt rankas
Ir nuplasnot į žydrą dangų,
Ar tyliai  tyliai pasibelst
Į tavo vis dar tamsų langą.

Ir man tas jausmas malonus.
Kaip ir šviesa blausių žibintų.
Žiūriu į bundančius namus
Klausydama, kai miesto gimto

Gatves, tarsi gyva versme
Užlieja linksmas žingsnių aidas,
Mašinų blyksinčiam žaisme
Prabyla rytmetinės gaidos.

Ir visame  tam šurmuly
Jaučiu savos  tėvynės jėgą.
Taip gera ir ramu širdy,
Kad miestas keliasi iš miego

Skubėdamas taikiu ritmu,
Netrikdomas baisių sprogimų,
Netrikdomas klaikių šauksmų,
Agonijų ir praradimų.

Džiaugiuos, kad vėl  tavam name
Šilta šviesa langai nušvinta.
Skubu žmonių pilna gatve.
Man šypsos  snaudžiantys žibintai.

Vaikai prabėga vorele,
Girdžiu jų klegesį džiaugsmingą.
Ir savo miesto gaudime
Jaučiuosi velniškai laiminga.