Devintas skyrius
Astas puikiai suprato, kad jau laikas dingti. Neišvengiamai artėjo metas palikti gimtinę ir gimtuosius namus, nes mažame miestelyje sunku likti nepastebėtu. Juolab, kad Astas net nebandė slapstytis; jis nenorėjo tūnoti tamsiam kambarėlyje, laukan nekišdamas nosies. Astas paprasčiausiai gyveno – beveik taip pat, kaip visi žmonės, nors žinojo – ilgiau pasilikti nebegalima, nes gali nukentėti visiškai nekalti žmonės. Kovai buvo pasirengęs vien jis. Astui pačiam darėsi keista, bet kažkodėl jis nenorėjo, kad žūtų žmonės, kurie tik dirba savo darbą ir vykdo įsakymus. Savaime suprantama, kad jų jėgų pusiausvyra būtų visiškai skirtinga ir, be abejo, pergalę švęstų Astas. Jis buvo tiesiog įsitikinęs ir visai neklydo manydamas, jog niekas iš čia esančiųjų pareigūnų negalėjo jam prilygti nei fizine jėga, nei taktika. Žmogus, praėjęs karo mokslus ir visą karo pragarą, tampa nenugalimu, nes jis išmoksta draugauti su mirtimi ir mirti tiek kartų, kiek ji to pareikalaus.
Dar vakar motina pasakė, kad kaimynė su didžiuliu susidomėjimu, vėl ir vėl klausinėjo apie tai, kas per vyras apsigyveno jų namuose, visiškai nebetikėdama ankstesne hipoteze, jog tai senas Dariaus draugas.
– Aš ją vėl bandžiau įtikinti, – kalbėjo motina, – tačiau labai abejoju ar ji patikėjo. Astai, gal vis tik tau geriau nueiti į policiją ir pasiduoti, prisipažinti, kad esi kaltas? Jie juk...
Astas vos nenusikvatojo, bet susilaikęs tik šyptelėjo ir pasakė:
– Tu ką, juokauji, mama? Atsibusk! Prisipažinti ir visą likusį gyvenimą, tol kol padvėsiu, praleisti už grotų? – jis nutilo, tarytum bandydamas prisiminti kuo yra kaltinamas, kurį laiką susimąstęs žvelgė į vieną tašką, kol pagaliau vėl prašneko: – Policininkai, banditai... Žmogžudystės... Mama, už tokius darbus net gyvo neima – pribaigia vietoj. Ne, pas juos man kelio nėra. Bet nepergyvenk, savąjį kelią žinau...
Motina netikėtai pravirko. Ji raudojo ir vis kartojo:
– Kodėl tokiu išaugai, sūnau? Kodėl?! Kodėl?! Kodėl?..
Galėjai pamanyti, kad ji tikrai nežino ir nesupranta, bet labai nori sužinoti, kodėl gi jos sūnus tapo žudiku. Tačiau Astas nieko nepasakė: sėdėjo ir tylėjo stebėdamasis, kad jam visai motinos negaila, jam visiškai bereikšmės jos ašaros ir nedrasko širdies artimiausio žmogaus rauda. Staiga, lyg stengdamasis atsakyti į visus „Kodėl“, jis pagalvojo:
„Ogi todėl, mama, kad buvau tau nereikalingas... Buvau... Neabejoju, kad ir likau. Ir tu, tu irgi man, berods, bereikšmė.“
Dabar apie Astą žinojo dar ir Daivos vyras, kurį praeitą naktį jis nežmoniškai įžeidė pagrobęs didžiausią jo turtą – žmoną. Astas tiesiog pažemino jo jausmus ir orumą, už ką dabar Vacys turėjo pilną teisę keršyti, net jei tas kerštas būtų negarbingu, žeminančiu orumą ir nepelnytu. Tiesa, Astas jautė, kad Vacys jo bijo. Bijo ir vargu ar jam pakaks ryžto lemiamiems veiksmams, tačiau tai buvo tik jo prielaidos, niekuo nepagrįstos ir nekeičiančios nenuspėjamų žmogaus proto vingių diktuojamų dėsnių.
Jau net keletą kartų Astas prisiminė Oksaną. Net nesuprasdamas kodėl, galbūt paveiktas praeitos nakties įvykių, o gal tikrai jos pasiilgęs, Astas išsitraukė iš kišenės telefoną ir surinko Oksanos telefono numerį. Ragelyje karaliavo tyla. Tik kviečiantys, prašantys atsako, ilgi pypsintys tonai ją drumstė ir aiškino, kad jie išvien su tyla, kad aname laido gale niekam neįdomus šaižus telefono džeržgesys ir tie jausmai, kurie netikėtai aplankė Astą, šiuo metu irgi niekam neįdomūs; juos ignoravo laikas ir atstumas. Turbūt merginos nebuvo namie. Astas išjungė telefoną ir paėmęs nuo kėdės striukę, trinktelėjęs durimis, išėjo į kiemą.
– Kur išeini? Būk atsargus... – Jam įkandin pasigirdo sesers balsas. – Šįryt tave matė kaimynė Monika...
– Ji atpažino mane?
– Taip, – liūdnai, tarytum dėl to jausdamasi kalta, atsakė Angelė. – Ji tiesiog paklausė motinos: „Ką, sūnus atsirado?“.
– Na, aišku, jei ši kalė sužinojo – greitai visam miestui išpliurps. – Ironiškai šyptelėjo Astas, tačiau nei baimės, nei susijaudinimo šešėlio jo veidu nepraslydo. – Ką gi, paleis liežuvį – keliaus į aną pasaulį. – Berods, tai buvo taip paprasta ir savaime suprantama, kad negalėjo kilti jokių abejonių. – Man ji visuomet nepatikdavo...
– Žinau, bet... Astai...
Dar jam būnant vaikui, ši kaimynė, kurios namus nuo jų namų skyrė tik platus, didžiulis sodas, dažnai skųsdavosi Astu jo tėvams. Tai jis kaimynės sode su draugais rinkdavo obuolius, tai nusiaubdavo braškių lysves, tai naktimis garsiai rėkaudavo prie jos kiemo ir neduodavo vargšei moteriškei ramiai miegoti. Astui paūgėjus ir susidraugavus su tais, kurių prisibijojo ir vengė viso miesto gyventojai, ši kaimynė, nors ne visuomet nulaikydavo liežuvį už dantų, tačiau ėmė kur kas santūriau jį laidyti, matyt neabejodama, kokios gali būti to pasekmės.
Kartą Astas sužinojo, kad kaimynei Monikai jos duktė papasakojo, atsieit Astas niekina, negerbia Daivos, visai jos nemyli, o tik suka gerai, patikliai mergaitei galvą. Praėjusią naktį prisigėręs tampėsi su kažkokiomis, visiškai svetimomis, aiškiai blogo elgesio panelėmis. Šios apkalbos, išsiveržę iš kaimynės lūpų, tuoj pat apskriejo visą jų gyvenvietę ir pasiekė Daivą. Mergina, aišku, visa tai žinojo pati, tačiau Astui galų gale įkyrėjo nenaudėlė kaimynė ir jis, nuėjęs į jos namus, net nepasibeldęs, nepasisveikinęs, įsiveržęs į kambarį, išpoškino:
– Klausyk, boba, tu iki gyvo kaulo užknisai. Susikišk liežuvį sau į subinę, o tai nupjausiu jį, išleisiu tau žarnas ir iškepsiu tave, tavo pačios namuose.
Dar paleidęs keletą įtikinamai grasinančių frazių ir riebių keiksmų, staiga Astas apsisuko, ir palikęs kaimynę nei gyvą, nei mirusią, visai praradusią žadą, išeidamas taip garsiai trenkė durimis, kad net langų stiklai sudrebėjo.
Kuriam laikui tai pagelbėjo. Sekančią dieną, sutikęs kaimynės dukrą Sandrą, kuri kaip tik buvo visų šių įvykių kaltininke, Astas prigrasė ir jai:
– Žiūrėk, žertva, tai ką sužinai tu, visai nebūtina žinoti tavo pletkininkei močiai. Jei dar kartą sužinosiu apie ilgą tavo liežuvį, sugavęs išdulkinsiu ir paskelbsiu visam miestui, kad su malonumu duodi visiems... Žiūrėk tu man, kale! Oi prisidirbsi... Kruvinom ašarom verksi...
Kad atrodytų įtaigiau, jis grubiai stvėrė Sandrą už sprando, prisitraukė prie savęs ir pabučiavo ją į lūpas, skaudžiai jas sukąsdamas.
– Patiko? – prašvokštė Astas jai į veidą. – Ko tyli, žertva? Klausiu, patiko?! – jo veidą iškreipė pasitenkinimas persipynęs su sunkiai valdomu pykčiu ir jis tiesiog šaukė. – Kaifuok, žiurke! Kaifuok, žertva!
Sandra nežinojo ką daryti: priešintis ar paklusti, skųstis ar tylėti. Mergina puikiai suprato, kad šis vaikinas nejuokauja ir tikrai daug ką gali. Astas nesuklydo. Auklėjamasis darbas atnešė laukiamus vaisius. Daugiau Sandra nebepasakojo motinai to, kas galėjo jai pakenkti, o jei pasakojo, tai supratusi visą padėties grėsmingumą, kaimynė nebeskleidė paskalų apie nenaudėlį kaimyną. Tiesa, visiškai jo nepamiršo, tačiau savo emocijas reiškė daug švelnesne forma, kuri nebeįžeidinėjo Asto savimylos ir nebeužgaudavo jo asmeninio gyvenimo.
Todėl dabar, sužinojęs kas jį atpažino, Astas nenuliūdo, bet suprato, kad išties reikia pasisaugoti ir pasistengti kuo greičiau dingti, nes neabejojo, jog sena jo priešė tikrai neatsisakys progos atkeršyti už praeityje patirtas skriaudas.
– Nebijok, nusiramink Angele, aš greitai išvažiuosiu. Tik vieną reikaliuką sutvarkau ir dingstu, – šyptelėjo Astas. Jis stengėsi raminti seserį. – Jau greit...