Išsisklaidė voratinklių rūkas,
plaukė nuplaukė debesys švino.
Kiek nedaug tereikėjo. Pritrūko
tik sekundės to baimės laukimo.

Stebi akys nematomo svečio,
liečia plaukus pavargę jo pirštai.
Mes kartu ir nereikia mums trečio,
to, kas juoda naktimi pavirstų.

Su atodūsiu naštą nupurčiau –
žvelgia akys į dangų saulėtą.
In memorium sau susikurčiau,
bet vis užbraukiu raudą pradėtą.

Ave Vita. Sveika būk, Saulute.
Išsiveržia atodūsis lengvas.
Ir siunčiu tau, pasauli, žinutę –
aš mylėt ir gyvent pasirengus.

2010.02.