Sučirške dziegarius. Atsmerkiau. Aik tu peklan, kakian sapni buvau. Sapnavau bais navatnai. Ale mysliu, kad buč labai kantanta, kad teip atstiktų. Sapni mačiau, kad mūs uličioj inskūre nauja bibletieka. Prauda, jon papult ne teip paprasta, raikia visas knygelas senojai perskaityt.
            Taigi, aš nuvejau sonojan bibletiekan. Pasdairiau, a ti naujų knygų neatavešta. E gi mūsu liktarne ir pasiūle tokių kartelį, su katru mažna praait naujojan bibletiekan. Ažukišiau až durų tų kartelį ir net lūpa atsivepe. Ti da tiek knygų par visų sava gyvenimų nebuvau mačius. Ale knygas su lig pečium. Jau takias nepasneši. Šoni un viešalkų ažmačiau tokias kepuriotes. Misliu ka gi anas čia kaba. Gerai apsdairiau, a ti šoni gromata pakabinta. Toj gromataj prituravota mažų raidelių. Gerai insveizejau ir perskaičiau gromatų. Ti buva parašyta, kad raikia tų kepuriotį ažsidėt un galvas ir par laidų pasjunkt aliektran. Nu aš teip ir padirbau. Mament viskas kas knygaj buva prituravota, pateka mana smegenynen. Ale teip sparčiai, kaip beveizint kinų. Teip sparčiai pasbaige knyga, kad sumisliau da vienų pasimt. Ir tų sulaižiau. Ale lika markatna, kad trečias pasimt nebemažna. Mat toj gromatai buva teip paturavota.
            Nu kų gi padarysi. Išsitraukiau kartelį, prabraukiau pra duris ir vėl aš senojaj bibletiekaj. Ti da pasutaravau su susiedi, ažumečiau akį dziegariun – čėsas nama. Ir tam momenti aš nubudau.
            Ale markatna, tai markatna pasdare. But gerai, kad tokia bibletieka but pa praudu. E tai, kai inlendi knygan, tai nepamatai, kaip čėsas praaina. Man knygas, tai kaip liekarstva. Be anų man  gyvint nemažna. E gal pabandyt nuveit bibletiekan, maž ti teip ir yr? Et gerai būt. Visus darbus apsdirbčiau ir knygų sparčiai perskaityčiau.