Tiesiog...

Prisėdau kurią dieną ant bedugnės krašto,
Stebėjau kaip pasaulis iš lėto pūva.
Iš dangaus suplėšyto lašai lediniai krito,
Man po kojom dužo, vėl virsdami į nieką.
Jais nusiplaunu rankas, atsisėdu pagalvoju...
Jeigu yra šiandien kąsnis ant mano stalo,
Kuo gi vėl nudžiugins ateinantis rytojus.
Nežinau, nors sužinoti norėčiau aš be galo.
Gal jis bus paskutinis, ar verta laukti,
Ar išvaduos mane iš šito liūno?
Hm, klausimas beprasmis.
Taip ir liks neatsakytas nors jau pus pakastas mano kūnas.
Aplink tik purvas, keista,
Vaikas būdamas to nepastebėdavau.
Dabar matau – esu tik žaislas,
Likimo mėtomas, kad ir kur aš besislėpčiau.

     Mano mintys keistos, iškreiptos...
     Kiti sako – matai gyvenimą per rūką...
     Bet ne, akinius seniai jau nusiėmęs,
     Tiesiog matau kaip iš tikrųjų šis pasaulis sukas!

Pasistatęs butelį geriu iš lėto, tarsi į taktą.
Jaučiuosi nemirtingas,
Bet gal rytoj kulka atsirems į mano kaktą.
Ištaškytos smegenys atrodo įspūdingai.
Nesutinki? Bičiuli mano,
Ką galiu tau pasakyti.
Šiandien istorija padėjo tašką ant mano kapo,
O rytoj visi ant rankų neš palaidot ką nors kitą.
Taip jau yra, net ir išaukštintieji krinta iš aukštybių,
Pakirstais sparnais, snukiu į purvą
Iš kurio lyg ir nesenai išbridę.
Visąlaik gerai nebūna...

Nukrenti į mėšlo krūvą, po to ir vėl lipi į kalną.
Slysta kojos, nelaiko... aplink spaudimas,
Rodos kaip tu besistengtum – niekas nesigauna,
Prakeikimas!
Kišenėj nulis, cigaretes nuorūka iš lėto svilina pirštus...
Skausmas jau nejaučiamas, akys užgesusios.
Ant šaligatvio sėdėdamas žvelgi į kitus,
Ir paprasčiausiai svarstai po kuriais ratais pult...
shwellnus