O Rojaus soduos žydi gėlės... (39)
Praslinko dar kelios dienos – tokios pat tuščios, nuobodžios ir sustingę kaip mirtis. Tądien Rimas atvažiavo iš pat ryto ir nedelsdamas atėjo tiesiai į Asto kambarį. Šis buvo ką tik atsikėlęs ir kaip jau įprato, pusryčiavo tiesiog savo kambaryje.
Vos Rimas įėjo, Astas iškart pastebėjo koks jis suirzęs, piktas, kažko sunerimęs, nepatenkintas. Kažko ieškodamas, jo žvilgsnis lakstė sienomis, smigo į pravirą langą, grįžęs, paskubom tyrinėjo svečią. Panašu, kad jo nerimo objektas buvo kažkur šitam kambary.
Net nepasisveikinęs, Rimas sunkiai sudribo į minkštą fotelį priešais Astą ir, berods radęs ko ieškojo, staiga nurimęs, įsistebeilijo į svečią.
– Kodėl nepasakei, kad tavęs ieško? – Jo balsas suskambo šaltai, nedraugiškai, negirdėtai ir neleido nuspėti kur pakryps tolimesnis pokalbis.
Neskubėdamas, tarytum stengdamasis išlošti laiko ir suprasti į kokią pusę kinta situacija, Astas nusišluostė lūpas ornamentuota servetėle, prisipylęs į stiklinę mineralinio vandens, gurkštelėjo keletą gurkšnių ir ramiai pastatęs ją ant žemo pusryčių staliuko, ant kurio kurčnebylė mergina atveždavo jam valgį tiesiai į miegamąjį, stengdamasis perskaityti tuščiame Rimo veide ką naujo šis sužinojo apie jo praeitį, visiškai ramiai priminė:
– Aš sakiau – man reikia kuriam laikui nusėsti ant dugno...
– Taip, bet tu sakei, kad tavęs ieško mentai. – Rimas tiesiog nervingai nutraukė visus bičiulio pasiaiškinimus. Jis išties atrodė įširdęs ir susierzinęs – rūkė ir nervingai beldė pirštais į stalą. Po minutėlę trūkusios tylos Rimas vėl prašneko ir šiek tiek paaiškino tokio ankstyvo vizito tikslą: – Šiandien su kai kuo kalbėjau... Pasirodo, tavęs ieško visiškai rimtai ir ne vien mentai. Tik dabar supratau – tu nesi tokiu, kokį įsivaizdavau.
– Rimai, tai ką sužinojai, neatitinka tiesos, – bandė aiškintis Astas. Jis jautė, kad padėtis vėl komplikuojasi. Koziriai slydo iš rankų, o žemė siūbavo po kojomis ir grasė prasiverti.
– Įrodymai. Astai, kur įrodymai? Atleisk, bet kodėl turėčiau tavimi tikėti? Bent nusimanai ko manęs paprašė? Manau – ne. Tačiau būsiu atviras. – Rimas vėl nutilo, pirštu užspaudė peleninėje rūkstančią nuorūką ir įsmeigęs žvilgsnį į dabar jau tikrai tik buvusį bičiulį, tęsė: – Man viską paaiškino ir paprašė padaryti taip, kad tu nebetryptum šios žemės.
– Bet... – Astas buvo kažką besakąs, bet valingas Rimo mostas užčiaupė jam burną. Jis visai nejuokavo ir buvo aišku, kad visi pasiaiškinimai bergždi ir liks neišgirstais.
Staiga, pats nesuprasdamas kodėl, Astas prisiminė neseniai jam pasakotą istoriją apie Rimo sugyventinę Andželiką ir jos meilužį. Tik dabar Astas iki galo suvokė, kad sena draugystė Rimui nebus priežastimi nei juo patikėti, nei, tuo labiau, pasigailėti.
– Jokių „Bet“! – Jis neleido net išsižioti. – Jokių... Manei pasislėpsiąs mano namuose? Tu suklydai, padarei rimtą klaidą. Taip, nuo mentų būčiau tave paslėpęs, bet, pasirodo, esi stipriai susipainiojęs... Matyt nežinojai, kad palaikau puikius ryšius su tais, nuo kurių pasprukai ir kurie dabar tavęs ieško pasiruošę iškasti iš po žemių. Aš privalau vykdyti jų valią, nes su verslo partneriais pyktis nematau jokio reikalo.
Astas grįžtelėjo durų link. Akimirksniu jo galvoje praskriejo mintis siūlanti sprukti, bėgti, tik nepasiduoti, nelikti šiuose spąstuose į kuriuos, beje, pats neapdairiai įlindo. Tačiau kaip visada, prie durų stovėjo apsauginis, kuris buvo pasirengęs vykdyti visus šeimininko įsakymus. Astas pajuto, kaip jį dar stipriau gniaužia, dusina nepataisomo likimo gniaužtai. Net čia, svetimam krašte, už tūkstančių kilometrų, jis netapo saugiu. Net čia jį pasiekė Arno ar jo kompanionų rankos, pasivijo ir vėl užmetę ant kaklo kilpą, stipriai ją užveržė. Netgi čia ramybėje nepaliko dvasios tų, kuriuos jis pasiuntė į aną pasaulį. Astas suprato – jis nusikaltėlis, jis ir auka. Auka tų, kurie jį sutrypė, bet maža to, sugebėjo visiems įrodyti, kad jis yra niekšas – žmogus, kuriuo nebegalima pasitikėti ir kurį, bet kokia kaina, būtina iki galo sunaikinti, prignybti nagu kaip blakę ir jau nebepaleisti – pribaigti. Mirtis sėlino Asto pėdomis ir dabar visai prisiartino, garsiai žvengė, raitėsi iš juoko ir jau tiesė barškančius pirštus, pasirengusi pastverti dar vieną žmonių prakeiktą sielą.
– Rimai, tu pasakei, kad aš pas tave? – pagaliau paklausė Astas.
– Ne, bet pasakiau žinąs kur tu slepiesi ir pažadėjau šį reikalą užbaigti.
– Leisk man išeiti. – Ne, šie žodžiai nesuskambo kaip gailūs, viltį praradusio žmogaus maldavimai; tai nepanėšėjo net į prašymą. Tai buvo išdidus, dalykiškas pasiūlymas. – Aš dingsiu ir niekas nesužinos, kad buvau pas tave.
– Ne, – vėl sausai ir pakankamai aiškiai atrėžė Rimas.
Stojo tyla kurią drumstė tik nenustojantis, nervingas Rimo pirštų barbenimas. Pastarieji jo žodžiai paaiškino viską. Jau nuo pat pokalbio pradžios darėsi aišku kokiu gali tapti jo finalas, tačiau šiuo momentu jis visiškai priartėjo ir neišvengiamai pakibo Astui virš galvos. Finalas, kurį vargu ar bebuvo įmanoma kažkaip pakeisti. Sprendėsi tik laiko, vietos ir būdo klausimai. Teisėjas atėjo paskelbti nuosprendžio ir net nenorėjo išklausyti paskutinio pasmerktojo žodžio. Galų gale, nustojęs barbenti ir, berods, truputėlį aprimęs, tarytum radęs kažkokį sprendimą, Rimas vėl prašneko:
– Kaip buvusiam draugui, – jis tiesiog pabrėžė, paryškino žodį „buvusiam“, – galiu pasiūlyti išeitį, išsigelbėjimą, truputį švelnesnį nuosprendį, o gal net visišką amnestiją. Aš nusižengsiu įstatymams ir nepaklusiu įsakymui. Galiu tave išsiųsti į vieną vietelę kur tavęs tikrai niekas neras. – Jis nutilo. Įkyrus, monotoniškas stuksenimas tęsėsi. Pasikėlęs krėsle aukščiau, patogiau įsitaisęs, Rimas tęsė: – Žinau, esi puikus karatistas, gerai valdai kitus kovos menus ir ginklą... Tai mokykla, kurioje pasitobulinsi ir užsidirbsi pragyvenimui. Tokie žmonės kaip tu yra reikalingi ir vertinami. Tačiau su viena sąlyga. Privalai pažadėti niekada negrįžti į Lietuvą. Aš visiškai nenoriu būti įpintas į tavo gyvenimo istoriją ir tau dovanojamos gyvybės testamentą. Tu gyvensi, Astai, bet būsi miręs – visiems. Supratai? Tu sutinki?
Astas neatsakė. Jis sėdėjo nuleidęs galvą, į grindis nudelbęs žvilgsnį, ir svarstė, bandė suprasti kas jam siūloma. Tik ar verta buvo svarstyti? Alternatyvos niekas nesiūlė, o tai ką dabar išgirdo, tik leido rinktis tarp gyvenimo ir mirties. Arba mirtis dabar, tuoj pat, ar po kelių dienų, mėnesių, o gal net metų...
„Po velnių, ką jis man siūlo?! O aš maniau... Su kuo jis palaiko ryšius: Arniu, Amerikiečiu? Argi tai be svarbu? O ką, jei Rimas nemeluoja? – staiga pagalvojo Astas. – Gal jis tikrai senam draugui dovanoja gyvybę? Tik slaptai, taip, kad niekas nežinotų. Ką jam atsakyti: sutikti, spjauti ir susitaikyti su mirtimi? Nesąmonė kažkokia, mokykla... Kokį velnią jis pliurpia? Sutikti?..“
Laikas reikalavo sprendimo – momentinio ir aklo. Loterijos bilietas buvo vienas. Reikėjo rizikuoti ir lošti, atsiduoti ir patikėti, nes kitaip laukė neišvengiama mirtis. Ruletė sukosi nesustodama, tačiau ant jos tebuvo vienas laimingas laukelis.
– Na? – nekantriai skubino Rimas, kol kas nesupratęs ką renkasi buvęs jo draugužis. – Na?
– Kaip supratau, kitos išeities nepalieki? – niūriai paklausė Astas. – Kas tai per mokykla į kurią taip maloniai siunti? Ką aš ten turėsiu veikti, Rimai? Ne matematikos juk mokytis, tiesa? Aš jos niekada nesupratau ir žinojau tik dukart du.
– Sužinosi paskui. Tu sutinki?
Tai buvo klausimas, kuriam nereikėjo atsakymo, nes viskas sprendėsi savaime, vienašališkai ir visai nepriklausomai nuo kažkieno kito valios. Kaip visada ir visur, sprendė jėga. Puikiai tai suprasdamas, Astas linktelėjo galva. Jis nežinojo, net neįtarė, kad tą rytą stovėjo savo biografijos kryžkelėje ir pasirinko visiškai naują, nepramintą ir siaubingai duobėtą kelią, kuris ilgus metus jį vedžiojo po platųjį pasaulį, atėmė ir davė, šelpė ir baudė, kelią, kurio kryžkelėse jis sutikdavo priešus ir draugus, kelią, kuris vedė į nepažystamą pasaulį su galybe įvairiai mąstančių žmonių, kelią, kuris daugeliui panašių į jį baigėsi mirtimi, o jį atvedė prie liepsnojančio išsvajotojo keršto aukuro. Ne, toli gražu nevisi turi tokią svajonę ir tuo labiau ne visiems lemta mėgautis šios svajonės išsipildymu. Tą rytą Rimas net neįtarė, kokios kolosalios bus jo pasiūlymo pasekmės, jo pasigailėjimo ir amnestijos vaisius. Pastūmėtas buvusio draugo kuris iki galo netapo priešu, Astas įgavo pagreitį ir ėjo lėtai, bet savim pasitikėdamas, neskubėdamas, atidžiai žvalgydamasis aplinkui ir visą laiką jautė, kad ta diena ateis, ta diena artėja, ir jis šoks linksmą mirties šokį šalia krauju pasruvusių savo skriaudikų lavonų, mėgausis priešmirtinėmis jų konvulsijomis ir su pasitenkinimu ištars: „Štai aš, jūsų mirtis! Aš atpildas už jūsų niekšingus darbus! Dvėskit, o aš gyvensiu!“.
– Aš sutinku, – priimdamas primetamą sandėrį, pagaliau dusliai ištarė Astas. – Sutinku, Rimai, nes neabejoju, jog mes likome draugais... – Jis prisipylė stiklinę mineralinio vandens ir lyg būtų labai ištroškęs, ištuštino ją iki dugno.
Rimas nedelsė, o gal net skubėjo. Gavęs trumpą Asto sutikimą kurio vargu ar jam reikėjo, jis sausai metė atsisveikinimo frazę ir išėjo net nepaspaudęs buvusiam bičiuliui rankos. Daugiau Astas jo nebematė, o jau tos pačios dienos vakare jis sėdėjo lėktuve. Astas nežinojo net kur skrenda. Iš kažkur atsiradę trys augaloti vyrukai odinėmis striukėmis, nepratarę beveik nė žodžio ir, tuo labiau, nesileidę į jokius paaiškinimus, įsodino Astą į nušiurusį, surūdijusį, nežinia kokio senumo „Žigulį“, atvežė į nediduką aerouostą ir įsodinę į pustuštį lėktuvą, labai rimtai ir trumpai paaiškino:
– Išlipsi iš lėktuvo – tave sutiks. Nepergyvenk...
Jie buvo benueiną, tačiau vienas iš jų atsisuko ir maloniai šyptelėjęs, pridūrė:
– Nesumanyk išdykauti. Ten juokų nemėgsta ir nesupranta. Pribaigia vietoj.
Astas palydėjo žvilgsniu nueinančius savo palydovus ir įdėmiai apsidairė aplinkui. Tik keletas vyrų sėdėjo skirtingose salono dalyse atsidrėbę minkštuose krėsluose, tarytum juos kas būtų specialiai taip išskirstęs. Prisislinkęs prie apvalaus iliuminatoriaus, Astas pažvelgė pro jį, vis dar naiviai tebesitikėdamas išvysti Rimą. Ne, buvo tikrai kvaila tikėtis, kad jis atvažiuotų palydėti buvusio draugo. Buvusio? O gal jie niekada netgi nebuvo draugais? Vargu ar galima pavadinti draugais visus tuos, su kuriais likimas priverčia bendrauti, dalintis grobiu, sėdėti restorane, vaikštinėti gatvėmis... Vargu... Tai buvo taip seniai, o dabar viskas staiga pakito, surimtėjo, susvetimėjo ir lėkė kažkur velniop. Pasaulyje keičiasi viskas, o draugiškumo kriterijai – tuo labiau, nes aplinkybės verčia į viską žvelgti taip, kaip to reikalauja negailestingas esamasis laikas, kuriame taip dažnai nebelieka vietos seniems sentimentams.
„Keista, kaip keista... – mąstė Astas tebežvelgdamas į vakaro sutemose paskendusį pakilimo taką. Iš abiejų jo pusių, kaip naktyje žaižaruojančios piktų žvėrių akys, mirksėjo blankiai šviečiančių žibintų švieselės. – O gal jis tikrai išgelbėjo man gyvybę? Bet... Kur aš, po velnių, skrendu? Kur? Kodėl jis man nepasakė? Juk neketina pirma paskraidinti, o po to pribaigti? Kam? Koks tikslas? O jei šis lėktuvas skrenda į Lietuvą?! – staiga Asto galvoje šmėstelėjo iki tol neatėjusi, bet pakankamai įtikima ir siaubinga mintis. – Nejaugi ir Rimas mane išdūrė? Kodėl pasaulis taip netikėtai, tiesiog vienu akimirksniu tapo šūdų pilna duobe? Kodėl? O aš joje kapanojuos paskendęs iki kaklo ir nebegaliu išlipti. Nejaugi... Tuomet aš žinau kas mane pasitiks... O jei ne į Lietuvą, tuomet kur? Briedas kažkoks... Visiškas briedas!“
Jis norėjo atsistoti, prieiti prie kitų keleivių ir paklausti kur jie skrenda, tačiau nesuspėjo. Lėktuvas trūktelėjo iš vietos, išriedėjo į pakilimo taką, įsibėgėjo ir atitrūkęs nuo žemės, pasuko nežinoma kryptim. Astas tebesėdėjo su viskuo susitaikęs, priglaudęs kaktą prie šalto iliuminatoriaus stiklo ir neatitraukdamas žvilgsnio, sekė greitai tolstančią, netapusią jam svetinga, svetimą žemę. Bet... O kas ten, visiškoj tamsoj skendinčioje ateityje? Ką ji siūlo ir kas jo laukia ten, kur nusileis ši paslaptingoji šmėkla-lėktuvas? Kas? Ar bus ta žemė bent truputėlį svetingesnė? Tamsa ir nežinomybė... O gal mirtis?.. Juk ji irgi juoda, ji irgi paslaptinga, ji irgi netikėta ir šalta it nežinomybės prisilietimas.
Keista, bet taip ir nepasirodė besišypsanti stiuardesė, nepasigirdo įprastas pasisveikinimas su keleiviais po kurio paprastai seka malonus prašymas prisisegti saugos diržus. Tylą skaldė tik bjauriai gaudžiantys varikliai. Lėktuvas-vaiduoklis nebuvo svetingas, bet, tuo pat metu, pastvėręs, jis neketino paleisti savųjų keleivių ir skraidino juos kažkur – ten, kur reikėjo jam, senam egoistui, o ne jiems – pavargusiems nuo nežinomybės mirtingiesiems.
Astas užsimerkė. Staiga jis pasijuto dar labiau sugniuždytu, priblokštu, visiškai praradusiu jėgas ir bet kokį norą gyventi. Net po visų tų lemtingų įvykių jam nebuvo taip sunku kaip dabar. O dabar... Gyvenimas skriejo pro šalį, o jis tapo velnio gundomu avinėliu, kuriam daugiau nebesinorėjo nieko, o tik rasti tinkamą būdą mirti.
„Jis išdavė mane, išsižadėjo... Išdavė... Išdavė... Nepasitikėjo... O aš tikėjausi čia rasti draugą... Ir jis toks pat... Ir jis... Kaip visi... Ką daryti?..“
Asto galvoje skriejo padrikos, nesirišančios, pavargę mintys. Jis netgi nebeieškojo išeities ir su viskuo susitaikęs, nebesvarstė kas bus, jei lėktuvas jį tikrai pargabens atgal į tėvynę.
Rimas patikrino jo dosjė. Jau nuo pat pirmosios jų susitikimo dienos, tarytum kažką įtardamas, jis nepasitikėjo Astu ir gavęs patikimų žinių patvirtinančių abejones, besąlygiškai, nesigilindamas į jokią gynybą, vykdė tolimoj, seniai pamirštoj šaly likusių savo bendrų buvusiam draugui paskelbtą nuosprendį. Be gailesčio ir be pasigailėjimo. Tik įvykdė, ar?..
„O gal Rimas vis tik pasigailėjo?.. – Vėl ir vėl Asto galvoje šmėsčiojo viltingos mintys. Jis stengėsi jomis patikėti, nes atmetęs visas juodojo nelabojo pagundas, iš visų jėgų kibosi už plonyčio, gyvenimo tiesiamo šiaudo. – Tik kur jis, po perkūnais, mane išsiuntė, ir kas per prakeiktas lėktuvas? Po velnių...“
Staiga Astas atmerkė akis ir visiškai pasikeitusiu, susikaupusiu, tuo pačiu, ankstesniu, aštriu savo žvilgsniu apžvelgė pustuštį, bet kažkodėl staiga pasikeitusį lėktuvo saloną. Reikėjo suimti save į rankas ir vėl atsistoti ant kojų, nes kitaip laukė šalta kapo duobė bei mirtis – kvaila ir beprasmė. Astas to neneigė, tačiau kaip jos išvengti, kol kas nežinojo. Kol kas jis nežinojo kaip kovoti, bet praėjus silpnybės minutei, be mūšio pasiduoti nebemanė, nes prieš iškeliaujant į kitą – amžinąjį, jam reikėjo dar daug ką atlikti šiame pasaulyje.
– Jie dar prisimins mane, – tvirtai sugniaužęs kumščius ir piktai sugriežęs dantimis, vos girdimai sušnabždėjo Astas. – Nežinau kur skrenda šis prakeiktas lėktuvas, tačiau ateis diena, kada manasis Boingas grąžins mane namo tam, kad tie šūdžiai vemtų kraujais. Lauk, Arni! Lauk, Tautvydai-Amerikieti! Laukit... Jei ne dabar, tai paskui... Laukit!
Lėktuvo gausmas prarijo baisius grasinimus, tačiau paleisti į laisvę, jie jau sklandė neaprėpiamoje erdvėje ir neleido suabejoti būsią įgyvendinti. Teliko ilgi metai ir sunkus gyvenimo kelias.