Ti graži mūs ulytėla
Būva čia kadais –
Glaudės pusšimtis gryčėlių
Šiudiniais stagais.

Vosaras rytais aidėja
Dalgių plakamų garsy,
A po tam lunkoj skumbėja
Šenpjovių daina švelni.

Na linielių plonakorčių
Mėlynuodavo lauky.
Čia brundino sunkias vorpas
Geltanuojantys rugy.

Čia mergiotes kvarbatkuotos
Nepailso šokt
Su berniokais čebatuotais
Ligi pat aušros.

Po tam vienkemiuosna gryčios
Išsiborstė pamiškiais –
Dražinėtom lungenyčiom,
Stikliniais gonkais.

A daržieliuose seselas
Gėlas sėjo pa lungais.
Rūtos puoše čia kasas
Lelijų žedais.

Kožnoj gryčioj verpe, aude
Ne tik audeklus,
Bet ir kožnas sovu laimi
Ir vilties takus.

Kepe duonu kasdieniniu –
Juodu, iš rugių.
Šove pečiun ju padėji
In kopūstalapių.


Ale to seny  nebėr –
Ni dainų, ni kryžių.
Tėviškė su užkoltais lungais –
Dožnas pavyzdys ju.