Niekieno moterys. Alpinizmas
Viskas kartais užgimsta, baigias, jos vienos –
Neprasidėjusios niekaip, be pabaigos –
Irstosi matinės tuštumos tarpekliuose:
Vienoj pusėj nepasiskolinami takai,
Kitoje – neapkabintos naktys
Nurimusiose paklodėse, išmušant paryčius.
Dar jos nueina – dažniausiai tą valandą,
Kai plačiausiai atmerkiamos akys –
Į žemėlapiuos nežymimą vietą.
Ten lipa ant didelio kalno iš stiklo –
Kaip tik tą akimirką jas pamatai,
Kai viršūnėj įtempusios raumenis laikosi.
Atrodo nesudėtinga, tarsi stebėtum
Čiuožiant ledu niekada neavėjęs pačiūžų.
Kai krenta, tai sopa ne keliai, o siela –
Pačioj matomiausioje vietoj.
Jos laikosi stipriai it gimdančios moterys.
Kai nukrenta – daugiau jų nepamatai.
Laikytis viršūnėj – viso buvimo tikslas.
Trunka tik vieną akimirką, tūkstančius kartų
Pasaulio senumo akimirką.
Stiklo kalnai šviečiant saulei
Prisipildo skaidrios efemerijos –
Tada matyti jų smarkiai subraižyti kūnai.