Įtempta viela tarp dangaus ir žemės.
Pirmasis mūsų šunelis Muchtaras
bėgiojo nuo gryčios iki vištų pašiūrės,
pristatytos prie garažėlio,
kuriame Moskvič 401-as (šviesiai kakavinis)
subrendo iki Moskvič 408-ojo (1979-aisiais).
Čiuožia grandinė lynu, įkaista, sužvanga.
Kiaunės, šeškai, grįžkit į liepų tankmes!

Jei trenktų perkūnas,
nutrūktų ir liktų kyboti viela
virš liepų arba kabalduotų
ties penkiaaukščio langais, –  
nublanktų, subirtų į dulkes ir tai,
ką norėjau pastverti prieš nutrūkstant grandinei,
kairėje ir dešinėj, už medžių, už slėnio.

Vienišiausi vaikai auga meilėje.
Išsigalvoja draugus, perskaito
visas negražiausias knygas,
laukia savos valandos, jai atėjus,
pasirenka kiaulės uodegą mėsos dubeny,
pamažėle kyla šia spirale
ar kita panašia, atsiplėšia nuo žemės,
juda atkarpa – begalybės lynu nukarpytais galais.

Moskvičiuko, įklimpusio šunkely,
užgesusio, kaily.
Sargauju. Muchtaras.