Tu ta, kuri dangaus latakais
Nuo stogo krinta romantikos lašais,
Į dievų sodą nekaltai patekus,
Spindi rasa rožių žiedlapių kraštais...
Dovanotu saulės bučiniu tirpsti,
Išsibarstydama gelių kokteilio nektaru
Ir tą sekundę nenorom virsti –
Dar nejustu, neapsakomai saldžiu aromatu.
Mažais žingsneliais prabėgus vidumi,
Virpuliais mieliausiais sudrebinusi kūną –
Užkrečiančiu džiaugsmu drėkindama akis,
Šypsenoj palieki vaikišką naivumą...
Nerūpestingais vėjo gūsio mostais,
Atsargiai, instinktyviais judesiais,
Neliečiant rankom veidą švelniai glostai,
Lyg tyčia žaisdama jausmais...
Gal pakerėta paslapties,
Drugiu link kraštutinumų puoli,
Sielą slegiant girnom nevilties –
Balsas nepažystamojo, tarsi paguoda...
Bet net nespėjus palytėt artumo –
It statula sustingsti skausme,
Kančios liežuviai laižo gležną kūną
Ir basos kojos mirksta trupintam stikle...
Tad vėl, gimtu patapusiu savigraužos taku,
Vos prisidengus angelo sparnais,
Kas kartą tenka grįžt, nešinai liūdesiu,
Į pragarą – vadinama namais...