Vežuosi savo mažąją į Kauno zoologijos muziejų.
    - Pamatysi, kiek ten daug žvėrelių ir paukščių, - ruošiu savo pagranduką naujiems įspūdžiams.
     Mergaitės akys blizga iš džiaugsmo. Pirmasis įdomumas – užmaunamos ant batų šlepetės.Jomis net įmanoma pačiuožti! Visai kaip ant ledo. Baru vaiką  už paišdykavimą, nenujausdama, kad tai ir bus maloniausias prisiminimas iš mūsų kelionės.
- Žiūrėk, žiūrėk! – kviečiu raiškaus vaizdelio sužavėta, - Tai vilkai. Jie pagavo elnią.
Dukros akys prisipildo ašarų.
- Mama, ar jie negyvi? Kas juos užmušė?
  Pirmasis vaiko klausimas apstulbino. O vėliau…Mažoji “nemato”, natūraliai sukurtos gamtinės aplinkos įvairovės – stepių, miškų , šiaurės ledų. “Nemato”  didelių ir mažų, įvairiausiom pozom,įdomiausiais snukučiais stovinčių iškamšų. Tik…
- Mamyte, ar jie jau nebelakstys?
- Oi, oi ir žvėrių vaikeliai užmušti!
- Kaip gaila, kad šitie paukščiai nečiulbės! Ari š šitų negyvų paukštukų kiaušinių išsiris mažiukai?
Jaučiu,kad vaikui baugu žiūrėti į sustingusius gyvūnus ir mano paaiškinimai, kad žvėriukai patys numirė, o tik paskui juos padarė tokius ir atvežė vaikučiams parodyti, kokių būna žvėrių, paukščių, žuvyčių ,jos nenuramina. Gal tik kirmėlių ir tarakonų mergaitei negaila…
    Skubame  išeiti iš muziejaus. Ant sienos puikuojasi Tado Ivanausko portretas.
- Kam čia tas dėdė pakabintas? –smalsiai teiraujasi.
- Tas ponas, - aiškinu, - įkūrė šitą muziejų. Surinko ir atvežė daug gyvūniukų.
- Mama, mama!- šaukia mano atžalėlė, - tai paprašykime to pono, kad juos visus gražiai palaidotų, o mes jiems ant kapų gėlyčių atnešime, o per šventes žvakučių uždegsim...Džiaugsis žvėrys, kad juos pagerbėm.
Šneka, žinoma, „mano“ žodžiais, o aš nežinau, ką jai sakyti. Turbūt užaugus ji suvoks istorinę, pažintinę ir kitokią muziejinę naudą ir reikšmę, bet kol kas : „ Dėkui, dukrele, už vaikiškos širdies tyrumą ir gerumą“.