Tylos kalba (tęsinys)
5
Veidai, vardai, gyvenimas po saule -
Kasmet, kasdien, kas valanda.
Tuo pat keliu teisybė ir apgaulė
Keliauja. Dilgčioja sena žaizda.
Naktis, įsmeigus akį, žiūri
Į sielos šulinį, į pačią gelmę -
Ką tas žmogelis savy turi -
Angelą, nevykėlį ar velnią?..
O kai naktis užverčia sunkią bylą,
Kurion lig karsto įrašytas, -
Aušros trimitu plėšo tylą
Kasdieniškai vis naujas žemės rytas.
6
Nakties ramybei duoklę skyręs,
Naktyje nerimo ieškojęs,
Dvejonių kasdieninių tyruos
Pailsęs vakarop sustojau.
Pro debesų grotas į žemę
Nežinoma žvaigždė baukščiai žiūrėjo,
Kur žmonės eina, miršta, gema,
Kur nerami dvasia Kūrėjo
Į sielą srūva palengva,
Kad polėkiu apvainikuotų dieną,
Paliktų atminty giliai sava
Prieš ilgą kelią laiminus kiekvieną.
7
Tyloje vakarės atminties
Tarsi senam gražiam kine,
Ieškojau laimingosios baigties
Su virpančios širdies žinia.
Bet metai trenkiančiu žingsniu
Pro šalį lyg kareiviai pražygiuoja.
Ką palydėjau mintimi, kai ką šypsniu -
Nejaugi kelyje beviltiškai sustojau?..
Kad atmintis užmegztų vaisių,
Nakties paguoda netikėki,
Dangus dienas į dieną keičia
Ir laimina kiekvieną duonos riekę...