Išsivingiuoja tarsi cigaretės dūmas
Vėl praeitis. Ir sklando ji ore.
O tas pavasario žalių laukų judrumas
Lėtai mintyse blanksta vakare.
Ir paukštį čiulbant išgirstu šile,
Nors nematau jo medžiuose nei krūmuos.

Bet, kas keisčiausia, – suprantu tą giesmę
Ir net tikrai žinau, kam ji skirta...
Vėl praeitį atsargiai vakaru paliesiu –
Ji liks ir vėl tokia – nepraskelta,
Tik gal apsvaigusi – kažkiek girta.
Bet pagirių nebus. Nesigailėsiu.