Praėjo kelios dienos. Laikas slinko varginančiai lėtai. Daugiau Rimas nesirodė. Astas tiesiog nežinojo kuo užsiimti: slampinėjo po parką šalia namo, voliojosi lovoje, betiksliai spoksojo į nežinia ką rodantį televizorių ir kamavosi, tiesiog kovojo su neapleidžiančiomis, ramybėje nepaliekančiomis mintimis. Žmonių, su kuriais jis galėtų bendrauti ir bent truputėlį prasiblaškyti, čia nebuvo. Šiuose didžiuliuose, tuščiuose namuose gyveno tik keletas apsauginių. Jie ne vien saugojo vilą, bet ir tvarkė aplinką, prižiūrėjo parką, palaikė tvarką namuose. Ta pati jauna mergina-padavėja atsirasdavo triskart per dieną, patarnaudavo Astui prie stalo ir nepratarusi nė žodžio, vėl kažkur dingdavo. Vienas iš apsauginių Astui paaiškino, kad ši vargšė kurčnebylė. Patys apsauginiai irgi nesileisdavo į šnekas, ko nors paklausti, sausai atkirsdavo ir stengdamiesi daugiau nebesusilaukti klausimų, skubiai pasišalindavo. Tačiau kur Astas beeidavo, visada jautėsi įdėmiai sekamas. Čia juo niekas nepasitikėjo, o visų pirma – šių rūmų šeimininkas. Būtent jis, savo žmonių padedamas, akylai sekė kiekvieną svečio žingsnį.
Galų gale vieną vakarą Astas pajuto keistą subruzdimą ir netrukus pro plačiai prasivėrusius vartus įriedėjo naujutėlis, blizgantis, kaip negras juodas BMW, iš kurio išlipo Rimas. Šįsyk jis nebeatrodė toks oficialus. Apsirengęs paprastais treningais, užsimetęs trumpą odinę striukę, jis tapo kur kas panašesnis į ankstesnįjį Rimą – visada išdidų, bet ne neprieinamą bosą, o paprastą mirtingąjį žmogų. Astas buvo beeinąs jo pasitikti, tačiau kaip iš po žemės išdygęs Kostikas pastojo kelią savo plačia krūtine ir sausai, trumpai, bet, įtaigiai paaiškino:
– Vėliau. Nueisi, kai jis pakvies.
– Po velnių, – nepatenkintas pro dantis iškošė Astas, tačiau net šįsyk pakluso įsakymui.
Pakvietimo ilgai laukti neteko. Matyt Rimas atvažiavo būtent tam, kad aplankytų savo svečią. Jie vėl kartu pavakarieniavo, o po to, išėję į lianomis apsiraizgiusią terasą, grožėdamiesi vakaro miglose skendinčiu parku, tamsoje bedingstančiu kalno šlaitu, ėmė gurkšnoti neskanų, netgi bjaurų, vietinės gamybos konjaką.
– Kaip sekasi? – Tik dabar pasidomėjo Rimas ir pridūrė: – Dar nepavargai poilsiauti?
– Pavargau?! – Astas nusijuokė. – Pavargau... Greit iš nuobodulio padvėsiu. Prasigersiu, išprotėsiu...
– Nieko, nieko, pakentėk. Kam dabar lengva? – Pirmą kartą Rimas pabandė suprasti, o gal net nuraminti savo svečią. – Tuo labiau bėgliui.
Astas išgėrė dar taurelę konjako ir užkandęs vynuoge, paklausė:
– Tu vedei? Turi žmoną, vaikų?
Rimas neatsakė, tačiau Astas pastebėjo, jog šiandien jis niekur neskuba ir bent truputėlį tapo draugiškesniu, artimesniu, galbūt, pažįstamesniu. Priėjęs prie terasą juosiančios tvorelės, Rimas atsirėmė į ją alkūnėmis ir įsistebeilijęs į tamsėjantį tolį, bereikšmiu balsu prašneko:
– Nebe... Tau tai įdomu? – Jis staiga suktelėjo galvą ir įsistebeilijo į seną bičiulį. – Kam tau reikalingas mano gyvenimas, Astai? Žinai, tu keistas. Čia žmonės visiškai kitokie... Aš pripratau prie jų ir staugiu kaip jie.
– Bet mes nesame visiškai svetimi. – Astas truputėlį sutriko, tačiau tuoj pat rado atsakymą. – Taip, Rimai, tu nepaprastai pasikeitei, bet aš nepamiršau to Rimo, kurį pažinojau anksčiau ir tebelaikau tave draugu. Tiesiog noriu matyti tave tokį kokiu buvai. Žinau – širdyje tu išlikai nepasikeitęs... O staugti galima ne iš širdies.
– Aš pasikeičiau?! – Rimas nusikvatojo. Tai vėl buvo to, senojo Rimo juokas. – O, taip, aišku, pasenau, ėmiau plikti... – Jis perbraukė ranka per kaktą, pakaušį. – Net žilti pradėjau. Tu nežinai nieko, Astai. Gyvenimas nėra toks lengvas kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Aš dirbu... – Rimas jau kelintą kartą kartojosi ir vis tvirtino netinginiaująs. – Babkės, prekės, babkės... Manai taip paprasta? Geležinius nervus reikia turėti, nes kartą slystelėjęs, gali netekti ne vien babkių.
– Kuo tu prekiauji? Tu labai turtingas...
Tačiau vietoj atsakymo Astas išgirdo kitą klausimą, nepaprastai panašų į antausį.
– Astai, kas tave siuntė? – Rimas staiga pasisuko į svečią. Jo veriantis žvilgsnis, kuris kaip rentgeno spindulys privalėjo perskrosti pašnekovą ir duoti visus reikiamus atsakymus susmigo Astui į veidą. – Tu kam dirbi? Kiek žinau, bendravai su Arnu.
– Mane?! – Astas išsižiojo iš nuostabos. – Mane?.. – Pagaliau supratęs išreikštą nepasitikėjimą, prisiminęs visas tas dienas buvęs sekamas, Astas neteko žado.
– Niekas? – Rimas atsakė pats. – Na, tiek to, Astai, tiek to. Nekreipk dėmesio. Tapau perdaug įtarus. – Astas neabejojo – Rimas tebežaidžia. Negavęs atsakymo iškart, jis stengiasi įgauti pasitikėjimą ir išsiaiškinti visas paslaptis palaipsniui. – Suprask, mes nesimatėm šimtą metų, o vieną dieną tu nukritai kaip iš dangaus. Ką dar turėjau galvoti? Nepyk...
Stojo neilga tyla, tačiau greit ją vėl nutraukė Rimas. Stengdamasis sušvelninti situaciją kurią ką tik pats įkaitino, o gal tik profesionaliai vesdamas dialogą, jis apdairiai prisiminė tai kuo neseniai domėjosi Astas ir staiga pamiršęs visus įtarimus, pradėjo pasakojimą:
– Mylėjau aš vieną moterį. Apsiženiję nebuvom. – Dabar, berods, Rimas kalbėjo tiesą, be jokių išsisukinėjimų, nusimetęs kaukę. – Šiaip, miegodavom kartu, kiek tai leido reikalai. Rengiau ją, maitinau, vedžiojausi po brangius kabakus, tampiau į priėmimus, balius... Deja, kažko jai trūko. Kada vieną vakarą netikėtai grįžau namo, nors tuo tarpu turėjau būti toli, toli, radau ją lovoje, toje pačioje, kurioje su ja dulkindavomės. Tik šįsyk ji dulkinosi su mano bičiuliu, mano bosu, kuris mane pasiuntė tvarkyti reikalus Airijoje.
Rimas nutilo. Jis stovėjo ir žvelgė į tolį, kuris kas minutę artėjo pritraukiamas tirštėjančių sutemų. Astas nesuprato – užvaldė jį liūdesys, ar ne, gailisi pasibaigusios meilės, ar ne. Galbūt praeitis jo nebežeidė, galbūt Rimas susitaikė su dingusia meile, o gal vis dar stengėsi ją įžvelgti tirštėjančioje vakaro tamsoje.
– Ką jiems padarei? – Asto klausimas privertė Rimą pažvelgti į praradusį pasitikėjimą draugą, kuris nenustojo juo domėjęsis.
Terasos kampe stovinčio toršero šviesoje jo akys sužaižaravo ir keistai sublizgo. Po to, gerai Astui pažystamu balsu, pro sukąstus dantis Rimas iškošė:
– Ką padariau? Tą kuilį pribaigiau iškart, tiesiog lovoj. Kulka pervėrė jam širdį ir krauju aptaškė sudergtą mano baltą patalą. Kontrolinis šūvis ištaškė jo smegenis, kurios tiško ant nuogo tos kekšės kūno. Andželika krito priešais mane ant kelių, maldavo, meldė pasigailėjimo, ir bučiavo, laižė mano purvinas kojas.
Kurį laiką pasvarstęs ar verta tęsti pasakojimą, bet supratęs, kad pusiaukelėje sustoti neverta ir negražu, Rimas vėl prabilo:
– Taip baigėsi jos, princesės gyvenimas, akimirksniu virtęs niekingos kekšės egzistavimu. Buvau baisiausiai įsiutęs. Spardžiau ją kojomis, talžiau kumščiais, tampiau už plaukų, kol ji neteko sąmonės. Po to pakviečiau apsauginį kuris ramiai stebėjo šią sceną atsistojęs prie miegamojo durų ir įsakiau įmesti Andželiką į rūsį.
– Na ir?.. Tu jai neatleidai? – berods geisdamas teigiamo atsakymo, nekantraudamas paklausė Astas, kuomet Rimas vėl nutilo.
– Tokio aš neatleidžiu, niekam. Net buvusi meilė nesulaikė. Atvirkščiai, meilė kurstė, stūmė ir vertė negailestingai keršyti. Ir iki šiol dar nė karto nesigailėjau tai padaręs. Po kelių dienų, baisiausiai sušalusią, išbadėjusią ir ištroškusią, mėlyną nuo sumušimų ir paklaikusią iš baimės, iš princesės tapusią pabaisa, ją ištraukė iš rūsio, kuris knibždėte knibždėjo žiurkėmis. Andželiką išvežė į tolimus kraštus. Tu supratai, Astai, ką aš padariau su ta kurva? – Rimo bal-se suskambo pasididžiavimas. – Aš ją pardaviau į vieną viešnamį arabams, kad tie dulkintų tą kalę ne vien jos malonumui. Pardaviau tam, kad ji staugtų vien prisiminusi laimingas dieneles tol, kol pagaliau nusibaigs sudraskyta subine ar pasprings nuo per didelės dozės spermos. Ir nesigailiu, supranti, nė truputėlio.
– Daugiau jos nematei?
– Ne-e-e. Tai seniai baigta tema, – sausai atkirto Rimas. – Tikiuosi ji jau padvėsė. Arabai su tokiom nesicackina. Žinai, tu pirmas kam apie tai pasakoju. Nemėgstu apnuoginti savo asmeninio gyvenimo. Tai, netgi labai dažnai, tampa pavojinga. Aplamai, Astai, aplinkui tiek daug neteisybės, tiek daug liejasi kraujo... Kartais pavargsti nuo viso šito ir darosi bjauru. Tu nepažysti šių kraštų, šių papročių, nežinai kokie žmonės čia gyvena. Jie visai kitokie negu Lietuvoj, kitokie negu tu ir aš. Sunku prie jų priprasti ir pritapti, nes jie išdidūs, jie gerbia save, savo tikėjimą, mirusiųjų atminimą; jie daro tai visai ne taip, ir kur kas labiau nei mes. Tačiau jei pavyksta tapti vienu iš jų – ištrūkti praktiškai nebeįmanoma. Tai lyg į save lenkti grobuonies nagai, kurie stveria auką ir nebepaleidžia – arba suėda, arba paverčia savu, tokiu pat negailestingu grobuonimi. Astai, visa tai labai sudėtinga. Man pavyko... Ar rasi čia savo vietą tu – nežinau. Bandyk...