Saka, kad prasdėja klimata atšiulimas. Pagal tu, kas nutika mažna spėt, kad akurat - prasdėja.
    Šiaures ašigalį gyvena Šaltis. Vienų rytų anas prabūda, pratryne veizolus runku. Mislin, čėsas keltis. Tik čiupt až sermėgas skverna - a  tas viškai šlapias. Niekaip nesuprunta kal. Perkrate visų pometį, ale nieka teip ir nesumislina. Lips na ležankas, a ti undenę ligi klyna. Išmaišę runku undenį ješkodamas vailakų. Visgi rada. Nugryžę undenį, suskiša kojas ir sėdi. Nebežina, ku daryt taliau. Jam besėdžiunt unda kyla ir kyla. Pasdare baisu. Atatrauke šonan feronkų, atadare lungų ir net kudlas pasšiauše. Ti irgi udene pilna. Ilgai nebemislys, sušvilpe ir paskvete elnius. Čėsas dumt, kol  nenuskenda. Išlipe par lungų, mat skadai jau buva undeniu apsimti. Elniai išsitrauke iš vazaunes ragelas, paskinke ir pričiaže pre Šalčia gryčias lunga. Inlipa Šaltis važiokan, vilkinu apskloja. Pasdare jam geriau ir smegenine dirbt pradėja. Tada suprata, kad šitam krašti prasdėja ilgai varažytas atšiulimas.
    Insake einiam tyst ragelas iš šita pasaulia krašta ti, kur da yr biškį šalčiau. Nu elniai jam tadu nurode, kad dabar žemas čėsas Letuvoj, Latvijaj, Estijaj. Nugi ir nutare, kad talausiai yr Letuva, tai ti ir liepe vešt.
     Lakia anas padungi ir mata, kad un kalną paslypėjus sėdi Pūga. Runkas susdėjus un krūtines, plaukai kaltūnu pavirtį, rauda ašaram gailiom. Pagaila jam Pūgas ir paskvete rozu keliaut. Pūga sutika. Sėdi ragelės abu, skumbaliokai un elnių kaklų skumba. Jau nebe teip markatna savų kraštų palikt.
     Pasibaige undenynas, pasrode pakraštys žemes, krapina lietus. Vat del letaus ir pamisle, kad čia Letuva. Paveizeja iš viršaus ir nelabai gražų vaizdų pamate. Medžiai be lapų, žolas nurudavį, pra gryčių kaminus dūmai rūksta. Pūga nosį surauke. Nelabai pre dušes jai šitas kraštas. E Šaltis sumislina Pūgų palinksmint. Užšoka un upelioka, pačiaže ir ladas atsrada. Runku prabrauke par medžius - šerkšnas pražyda un medžių, pastksena gryčias lungan - lungas kvietkais išsipaiše. Nu tadu ir Pūga jėme nenuslaist. Vienu runku sniegų malunioku mala, kitu runku sniegines kruopas žarsta. E kai papūte, tai visi laukai nubala na sniega. Došijas abudu ilgai. Visakių zlasčių prismislina. Vietam alektras laidus nutraukiaja, kitur medžius išvarte. Pavarga ir apstiešija.
    Žmones nelabai kantanti buva del šių zlasčių, ale jų vaikai kaip nigdi liksminas. Išsitrauke ragelas, šliūžes, pre kojų pristaise pačiūžas. Anys na kalnale važinėja, un lada čiužinėja. Pūga su šalčiu stebi paslapčiom. Patinka take linksmi pasbovijimai.
    Pradėja timt, artėja naktis. Dunguj pakiba menulia tarielka. Belika, kad žvaigždelas atsneštų vidalčius ir sestų už vakarienes stala. Ale menule šviesa maiše megot Pūgai ir Šalčiui. Suskėla ir jėme dūkt. Šūla, kad net gryčių sienas paškėja. Pūga drebina lungus, kIškiokus iš laukų veja miškan. Nu dabar tai pridirba. Seniokai iš venasėdžių neišklumpoja, senai kinkytus pre važelių timpia. Ale negeriau ir pre ulyčių. Iki jų jokes kancesines neprasibruka. Alektrikai sutvarkys laidus - vel gryčias insižebs. Šeip ne teip traktariai nustums sniegų - vel civilizacija.
     Aš myslinu, gerai, kad jau šiaures krašti prasdėja atšiulimas, tai Šaltis ir Pūga apslunke pas mus. Tadu nars narmalių žiemų mes turim. Tas jų zlastys - dykoji, palyginus su linksmybi, katrų anys ataneše. Gera ir un pečiau, kadu lauki šitaki žemuže.