Discussio

                        Buvo toks laikas, buvo,
                        Kai melagiai dingę.
                        Žemėje, danguj, sapne,
                        Rašytame ir nerašytam Žody
                        Visi žinojo -
                        Kas įkrito ausyse
                        Yra tiesa.
                        Ir akys, iš toli sužiurę Šklėrių link,
                        Nebojo pasakyti jos:


- Be Dievo likom, žmonės,
Nes jis atėjo būti žmogumi.
Ir nemanykite, esą,
Metamorfopsija
Susirgo Šklėriai.
Miškinis vaikščioja žeme
Net neįtarsi, kad jis čia ateivis –
Išnokęs iki tėvo, kresnas.
Tokį nors į paveikslą dėk!
O neseniai juk buvo Dievas
Savo valia būties jo atsisakė. .

                     Buvo toks laikas, buvo,
                     Kai melagiai dingę
                     Upelių vandenys patvinę
                     Pakilo plaukt giliau -
                     Kokia graži esi, gimtine,
                     Kuomet be melo, su tiesa.
                     Nereikia klaust:
                     - Kodėl? Iš kur mes čia atėję?
                     - Kodėl, kai auga, tik iš žemės
                    Ir šaknimis – į ją?



Maniau, kad gal palepinsiu save
Šituo dvasingu gražumu
Ir būsiu it bevardis
Gimtinės kraštuose.
Bet - kaip?
Jeigu tiesa
Užgriuvo visą kraštą,
Jei reikia pasakyt daugiau,
Negu lig šiol galėjau.

Ne pirmą kartą juk iš žvyrduobės
Į šviesulius dangaus žiūrėjom.
Akis išdegino bedugnių toliai
Ir žodžiuose dejavo sumaištis -
Kodėl taip esame nutolę,
Kad net nemokame, Visatos broliai,
Žinot vieni kitų?

Virš miško skraidė varnas Golius
Ir meldėmės kartu-
Išaugo čia
Jau sensta čia
Ir niekas iki šiol nežino dar
Kad jo lizde Vidinis išperėtas.
Na, žinoma, jisai - ne Lizdeika
O varno lizdas - ne erelio,
Bet vis dėlto ne pėsčias
Ir seniai jau pastebėta:
Vidinis - vietinės reikšmės poetas.

Stebuklai turi savo pradžią.
Ateina iš toliau,
Kaip žiedas, kad išsprogtų.
Iš čia daug kartų kilome į sapną
Ir mokėmės ištvert save,
Kad ir be sapno
Grįžtume atgal
Išlikdami tokie -
Šilais pamėlę,
Žody paprasti,
Iš šaltinėlių vandenilį gėrę,
Lig bambų smėly įbristi...

Šilinių krašte!
Su tavim, kaip savo prigimtim -
Visur ir visuomet kartu.
Matyt, net Dievui įkyrėjom,
Kol juodžemiu laukus apsėjom,
Kol leidomės į Savęspi giliai
Ar ratais Grįžulo
Padangių skliautas važinėjom,
Žinodami, kad būtinai sugrįšim čia.
Ir ištarė kažkas iš mūsų
- Ateik, o Viešpatie, ir žmogumi
Savo pasaulyje gražiai pabūk.
Ir štai gėlė daigelį kelia –
Atėjo...
Į skaudžiausių kryžių šali,
Bet jie nesikalba su Miškiniu.

          B. d.
Pelėda