Sudainuoki dar dainą, poete,
švelniai rankom priglauski gitarą.
Patylėk, atsikvėpęs iš lėto,
pirštais perbrauk per stygas – juk dera...

Dera meilė ir kančios akordais,
ir mirtis, vaiko tyro gimimas,
savo skambesį turi ant kortų
pastatytas kiekvieno likimas.

Paragavęs nešventinto vyno,
išstyguok nepatirtą tu jausmą,
kai berneliui, lyg beržui, parimus,
mergužėlei vėl skruostai nurausta.

Išvagoki dainom kaip artojas,
eilėmis pasodinki medžius,
juk jausmai, tarsi posmai, kartojas –
į jų gojus skraidinki žodžius.

Iš širdies išraudoki, išplėški
skambią dainą, kai būna tamsu –
kibirkštim vėlei siela išbrėško,
ir pakilo lyg „iš apkasų“...