Kai laukimo tiek daug, kad žvilgsniu inkrustuojamas stiklas
taip tylu, kad girdi, kaip vienatvė rūdyja į sąnarį
tiktai lūpom palietęs medinį mesiją pasijaučiu tikras,
vieną rytą minčių katakombas pragrauš pavasario sąrėmiai

pirmos skruzdės sulaukt – ir užklumpa tegu mėnesieną
tegu žvaigždės bučiuoja ryškiais meteorais į atlapus
dar tik sausis susprogęs tvoroj – atsimuša sienoj
ir į židinio blėstančią ugnį pažvelgti paskatina

tuk tuk tuk – garsiai brakšt ir atsiveria durys
daržinėje nuo prėsmo pašoku – vylingai sapnuota
vos atmerkęs akis pamatau išsvajotąjį stotą

tai juk gretimo miško ta nenuorama skruzdė
taip gracingai nuo šieno sliuogiu atsisėdęs
idant ją pabučiuot ir tik tarkšt – užminu grėblį.