Norėdamas bučiuot akis tavas,
Kol kulkom nepradėjo snigt,
Jaučiau jausmu užplūstančias venas
Ir chaosą besiveržianti mintimis...
Kuris kybot paliko auskaru baltu,
Tarsi Damoklo kardas virš kvailos galvos.
Įsišaknijęs savo blizgesiu tyliu,
Many prisiminimas moters netikros.
Priekaištu – nejudamai sustingęs,
Ant raudonos kinietiškos vėduoklės,
Šis mažas sniego gumulėlis tyras.
Nutirpdo veidą mirusios svajonės...
Nyksta branduoliai, ląstelės...
Paveikti vidinių spirito glamonių...
Šioj sumaišty pasimetusios detalės,
Prasmės netenka, nėra dvejonių.
Girdis kaip kraujas cirkuliuoti stoja,
Pusrutuliai tampa priešų stovyklom,
Vidus pavirtęs amžinąją karo zoną –
Gyviesiems vietos nepaliko...
Lyg tolumoj keistai mieli balsai išnyra,
Iš senos plokštelės ramina girgždesys...
Perskrodęs piktžole įaugusią, vienišę tylą...
Šnabžda – savyje meilę nužudyk!