Paklojo lovą Jadziūnei stancijoje. Minkštai, baltai. Po galva - dvi pagalvės, užsiklot - stora baltinto lino anklodė su raudono siūlo „žickais“ ataustais galais, ant viršaus stora „kaldra“, kad nebūtų šalta miegoti.
Kai Jadziūnė nuėjo gult, tėvai ir Saulius likę pirkioje, dar ilgai kalbėjo.
- Dabar tai jau aš ją vesiu, tėte, - vyriškai pareiškė Saulius.
- Būtum per jaunas, bet ką dabar padarysi, - atsakė tėvas, - kai jau pati nuotaka atėjo į namus. Teks suženyti ir dar greitai... Kad nebūtų bereikalingų kalbų.
- Nesigailėk anksti atsikėlęs ir jaunas apsiženyjęs, - priminė patarlę motina. - Mes juk irgi jauni susituokėm. Ar blogai?
- Ar aš ką sakau? Tegul... Anksčiau ar vėliau, vis tiek be to neapsieis...
- O kur gyvent po vestuvių? - staiga susirūpino motina.
- Iki rudens pagyvens stancijoje, o žiemai padalinsim pirkią į dvi dalis. Pirkia didelė, daug langų. Tą galą, kur į gatvės pusę, atitversim pertvara. Ten net trys langai... Bus šviesu gražu jums jauniesiems, o mums su tavim liks du. Ar neužteks?
- Ar nebus šalta žiemą? - pasidomėjo Saulius.
- Šilumos nuo krosnies visiems užteks. Per visą sieną šiltas mūrelis, krosnis kūrenasi ištisą  dieną, laikysit atviras duris - nesušalsit, o jei užsidarysit - nuo mūrelio bus šilta. Taip pagyvensim, kol pasistatysim naują namą, - dėstė ir planavo tėvas.
Kad ir šnekėjosi iki vidurnakčio, dar ir atsigulę tėvas su motina šnibždasi. Saulius kamaraitėje irgi nemiega, tik laukia nesulaukia ryto, kad tik greičiau galėtų pamatyt Jadziūnę.
Kai ji atsikėlė, saulė buvo jau aukštai. Visi seniai po pusryčių, šeimyna jau laukuose, bet tėvas, motina ir Saulius niekur nėjo, liko namuose. Namuose šiandien lyg šventė. Visi švariai apsirengę, ant stalo arbata su uogiene, sviestas, sūris, dešra ir, žinoma, kiaušinienė. Visi laukia, kol pavalgys Jadziūnė, kad galėtų ramiai, niekieno netrukdomi, pasikalbėti. Kai ji pavalgė ir padėkojo, Saulius pirmas paklausė:
- Jeigu likai Lietuvoj, Jadziūne, tai kur gi tu buvai taip ilgai, kad tik dabar pasirodei?
- Ėjau pėsčia nuo pat sienos, kol jus pasiekiau...
- Viešpatie! Pėsčia! - išsigando motina, - kaip gi tu mažulėle nepatrūkai?
- Per visą Lietuvą? - griebėsi už galvos Saulius. - Reikėjo kaip nors pranešti, galėjai laišką parašyti, būtume arklius nusiuntę...
- Neturėjau nė cento. Kur apsinakvodavau, ten gaudavau pavalgyti vakarienę, pusrytį... Taip ir keliavau geležinkelio bėgiais, tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavau. Stotelė nuo stotelės, vienkiemis nuo vienkiemio... Žmonės geri, neišleisdavo nepavalgydinę, kai kuri šeimininkė dar ir į kelionę įdėdavo.
- Dieve, kiek tau reikėjo iškentėt ir kaip tu dar gyva? - iki širdies gelmių sukrėstas ne tik Saulius, bet ir tėvas su motina. - O kaip su mama išsiskyrei? Galėjo ji duot tau pinigų.
- Aš tiesiog pabėgau nuo jų... - prisipažino Jadziūnė. - Palikusi mamai raštelį, paskutinėje stotelėje iki sienos išlipau iš traukinio, pasišalinau, palaukiau, kol išvažiuos traukinys, ir iškeliavau...
- Reikėjo anksčiau dingti, nebūtų tekę tiek toli eiti ir greičiau būtum grįžusi, - apgailestavo Saulius.
- Kad tik būtų užtekę ryžto... - sutiko su juo Jadziūnė, - kai tik išvažiavom, visą laiką apie tai galvojau. Sustoja traukinys stotyje, manau spruksiu, bet vis pritrūksta drąsos. Ir taip iki pat sienos... Matau, kad dabar jau viskas. Jeigu pravažiuosiu sieną, atsidursiu Lenkijoje, tada jau kelio atgal nebėra. Teko apsispręsti...
- Ak, tu mano vaikeli. Reikėjo gi tau tokį vargą išvargt, - glostė motina Jadziūnę, - o mes čia irgi nemažai rūpesčio turėjome. Tu neturėjai ką valgyti, o Saulius pats nieko nevalgė. Graužėsi, pergyveno, bijojom, kad ko nors sau nepasidarytų, rankos prieš save nepakeltų. Tai vis dėl tavęs, mažulėle, jis taip sielojosi.
- Tiesą mama sako, buvo labai, labai sunku, - nesigynė Saulius, - ir nežinau kiek visa tai būtų tęsesi, tur būt visą gyvenimą...
- Bet ko reikia dabar? Visi jau krūvoje, visi vietoje, ko verkšlenti? Kas buvo - prabuvo, o nuo šiol - prasidės naujas gyvenimas,- tvirtai, pamokančiai pasakė tėvas.