Ant balto lapo – baltos mintys,
baltai ant balto tau rašau.
Nenoriu teisintis, nei gintis,
nei parašyt – atsiprašau...

Nerūpestingai ūžia pūgos,
už lango rauda, siaučia basomis.
Ir tiktai vėjams užusnūdus –
nugrimsta į gilias pusnis.

Kai baltą snaigių karalystę
aplanko tyliai pilnatis,
atspėti nesunku, ir nesuklysti –
ką veikė pūgos per naktis.

Tik nenustebk, prašau, nurimki –
šį laišką per pusnis nešiau.
Priglusk, ir tik širdim įminki,
ką tau baltai ant balto parašiau...