Kai išvažiavo Jadziūnė, Saulius arti beprotybės. Nieko nevalgo, šalinasi žmonių, užsidaręs vienas tai klėtyje, tai kamaraitėje.  Per dienas tyli arba balsu rauda. Nieko nedirba, o jeigu kada ir išeina su tėvu į laukus, tai plėšosi ne pagal jėgas, dantis sukandęs, prakaitu apsipylęs, užkritusiais ant akių plaukais. Po darbo neina valgyti, nesiprausęs, pasišiaušęs lenda į kamaraitę, krenta kniūbsčias į guolį ir taip išvargęs kai kada užmiega, o dažnai ir nepasiseka. Tada brazdinasi, vaikšto, trinksi - nė nesuprasi, ką jis ten veikia.
Tėvai susirūpinę, bijo, kad galo sau nepasidarytų, bet nežino kaip prieit, nuramint. Kai motina bando šnekinti, jis nesileidžia į kalbas. Tėvas, pamėginęs kartą, kitą su Sauliumi vyriškai pasišnekėti, bet  nieko nepešęs, ėmėsi gudrybių.
- Sauliau, ateik čia, baik durniuot, man su tavim pasitarti reikia, - šaukia jis taip, kad kamaraitėje girdėtųsi. - Rudenį žadu pirkti kuliamąją. Ar norėtum išmokt dirbt su motoru. Turiu pažįstamą mašinistą, pamokintų, - bando Saulių sudomint tėvas. - Neblogai būtų turėt savo kuliamąją. Kaip sakai?
Saulius užsidaręs kamaraitėje tyli.
- Sauliau, baik žliubt, būk vyras. Su kuo aš daugiau pasitarsiu, jeigu ne su savo sūnum? Išmoktum - sau išsikultume, galima būtų ir kitiems, uždirbtume pinigo... Dabar gi viena kuliamoji ant viso valsčiaus. Kol sulauki eilės, nusivėlini su kūlimu, nespėji laiku grūdų pristatyt Lietūkiui.
- Dabar man visai ne tas galvoje, - kada ne kada atsiliepia Saulius.
- O tu mesk tą visą juksą iš galvos ir pradėk mokintis. Pamatysi, kaip viskas bus gerai,- jau drąsiau kalba tėvas. - Pagalvok tik - merga paliko, rado dėl ko krimstis. Tu toks vyras, tokio ūkio gaspadorius, susirasi dar ne tokią. Kad nors būtų lietuvaitė, dabar - lenkiška panaitė. Tau ne tokios reikia.
Praėjo pora savaičių. Ne toks jau ilgas laikas, bet, atrodo, kad jis padėjo Sauliui šiek tiek užsimiršti ir nusiraminti. Šeštadienį abu su tėvu nuėjo į pirtį, gerai išsiprausė, išsivanojo, išsigarino ant viršutinių plautų. Parėję namo  pavalgė ir anksčiau nuėjo gulti. Rytoj teks anksčiau keltis, kad spėt į bažnyčią mišioms. Mišios nepaprastos - močiutės mirties metinės. Užpirktos mišios bus aukojamos amžiną atilsį močiutei atminti - visiems reikia dalyvauti.
Bažnyčioje Saulius visai atsipalaidavo. Kunigo maldos nuo altoriaus, vargonų muzika ir giesmės nuo viškų, žvakių ir smilkalų kvapas veikė kažkaip guodžiančiai ir raminančiai. Nutolo mintys apie Jadziūnę, apie save, prisiminė močiutę - savo Angelą sargą nuo pat kūdikystės. Jei tik ji būtų gyva, jam ir dabar būtų lengviau. Jis turėtų kam atvert skaudančią širdį, puikiai žinodamas, kad bus suprastas. Ji tik viena žinotų, ką jam pasakyti, patarti, žinotų kaip paguosti, palengvinti jo skausmą, nušluostytų ašaras. „ Močiute, močiute, amžiną tau atilsį, ilsėkis ramybėje, o aš niekada tavęs neužmiršiu“ - persižegnojo Saulius.
Tik grįžus iš bažnyčios, susirinko kaimynai. Jie taip pat pagerbė močiutės atminimą. Prie degančių žvakių buvo atgiedotas rožančius, paskui visi valgė vakarienę, o po vakarienės visi išsiskirstė kas sau.
Motina su tarnaite tik baigė kraustyti stalą, kai lauke piktai sulojo šuo. Tėvas pažiūrėjo pro langą, bet, nieko nepamatęs, vėl sėdosi už stalo. Šuo iš karto piktai lojęs, staiga ėmė prisigerindamas amsėti.
- Čia tur būt bus kaimynas ką nors palikęs, - nusprendė pasikausęs tėvas, - motin, praverk duris. Priemenėj tamsu, neras durų.
Kai motina atidarė duris - visi nustėro. Į pirkią įžengė Jadziūnė. Ji buvo vienplaukė, juodu švarkeliu, trumpu sijonėliu, o ant basų kojų - nuplyšę bateliai, rankoje - mažas lagaminėlis.
Įėjo, sustojo prie durų ir nuleido žemyn galvą.
- Jadziūne! - pašoko ir pribėgęs apkabino ją Saulius. - Kaip tu čia atsiradai?
- Aš neišvažiavau į Lenkiją. Likau čia... - iš nuovargio tyliai ištarė ji, - norėčiau atsisėsti.
- Eikš čia, sėskis,- atvedė ją prie stalo Saulius. - Mama, pasižiūrėk ko nors užvalgyti, - atsisėdo ir jis greta.  - Kad tu žinotum... Kaip aš tavęs ilgėjausi ir koks aš laimingas vėl tave matydamas, - bučiavo jos rankas neslėpdamas savo džiaugsmo. - Dabar jau mūsų niekas neišskirs. Tu liksi čia pas mus amžinai, visam gyvenimui...
Motina susigraudino, nubraukė ašarą.
- Nagi atstok tu nuo jos, leisk mergaitei bent pavalgyti, - nepiktai pabarė ji Saulių, padėdama maistą ant stalo.  - Ar nematai, kaip ji pavargusi, o ir miegot jau laikas. Šiandien geriau jau duoti jai ramybę. Rytoj, kai bus pailsėjusi, tada ir pasišnekėsim. Bus daug kalbos, reikės viską gerai aptarti...