(Seniai išėjusio brolio atminimui)

Iš platumos, iš gilumos, iš begalybės tolių,
Iš savo paslapties
Iškilk, išplauk, parbėk ežia namolio,
Suklydusi lemtie.

Tegul neaušta rytas,
Vis tęsiasi naktis,
Tegul per dangų ritas
Dar kartą pilnatis.

Jaunam gi miego reikia,
Miegok, miegok brolau,
Galbūt skara juodoji
Šįkart tavęs negaubs.

Tegul sapne palieka,
Skausmo vaga gili,
Ten po šventais paveikslais
Ne tu, ne tu guli.

Ne tavo galvą glosto
Švelniausioji ranka
Ir ritasi per skruostą
Bebalsė ašara.

Atrodo, klaustum, klaustum –
Kodėl, kodėl, už ką?
Tik atsaką sukausto
Vis ta pati tyla.

Bejausmiai metai bėga
Upeliais, Nemunais,
Tik akmenis ir gėlą
Palieka ties krantais.

Palieka skriaudą baisią,
Kaskart nuo jos šiurpstu,
Kodėl mums buvo leista
Eit taip trumpai kartu?

Ne tas išaušta rytas,
Ne ta šalta rasa -
Tai spindi nenuryta
Sūriausia ašara.

Iš metų gilumos
Iškilk, išplauk, lemtie,
Tik brolio nebešauk,
Neliesk jaunos širdies.