Na ko blaškais?
Ramiai miegoti negali?
Jei nori –
aš paseksiu pasaką tau
tyliai...
pamilo vieną sykį saulę
atgrasus dagilis,
praskyręs žemę
liaunu daigeliu,
jis tarė saulei –
aš tave myliu!
Tarp mirgančių
fantastiškų gėlių
aš išdygau bjauriu,
spygliuotu dagiliu,
bet jausmą tyrą tau
padovanot galiu,
nors negražus,
ant mano kūno daug dyglių.
Tu, saule,
negaili man spindulių,
kiekvieną rytą
aš pasveikinu tave
atodūsiu giliu,
kai prabundi
iš savo patalų
žinok – aš visą naktį laukiu
tavo skaistalų...
Ir kraunu žiedą tau vienai
kantriai, nebyliai,
kad išsiskleist ir tart –
o saule mano, juk tave aš šitaip myliu!

Lengvu atokvėpiu per skruostą,
švelniai lūpomis per lūpas...tyliai...
kas vakarą tau seksiu pasaką apie dagilį,
kuris suranda savo saulę,
ir ji visam gyvenimui jį įsimyli...