Ant mano delno tavo balta snaigė –
Maža, švelni ir truputį šalta.
Ir kvepia ji pavasariu – taip svaigiai,
Dėl to ji tirpsta – jaučiasi kalta.

Nenoriu aš pavasario, nenoriu –
Tegul žiema ir tavo snaigės kris,
Tegul bus baltas mūsų suolas,
Šerkšnoti medžiai spindi per naktis.

Tegul pėdas, kurias pūga užpusto
Mes vėl iš naujo minsim ant takų.
Palauk, pavasari, nerūstauk –
Suspėsi sniegą ištirpdyt laiku.

Na, o dabar uždelsk dar dieną kitą,
Man taip svarbu – žiemos neliks,
Ir kai prabusiu vieną ankstų rytą
Varveklis tiesiai man į širdį smigs.

Nes tu sakei, tiktai žiema bus mūsų –
Man reikia šilumos, kai šalta už langų,
Man reikia žodžių, kada pūgos dūsaus,
Man reikia žvilgsnio, kai niūrus dangus.

Tuomet aš snigsiu baltom snaigėm
Ir tu jas gaudysi be atvangos...
Buvau pamiršęs, kad žiema jau baigias,
O galbūt nejaučiau aš pabaigos...
...........................................................

Ant mano delno paskutinė snaigė –
Maža, švelni, kaip liūdesys balta.
Ištirpsta ji – žiema jau baigės.
Tu nueini – tokia šalta, šalta...