Kažkokia velniava ant smegenų užlipo,
Lipu ir aš laukan pro langą iš penkto aukšto.
Regiu prie krūmo, apačioj manęs jau tyko,
Ir ragina: - greičiau, man dar pas Praną šiaušti!
Sekundę sudvejojau, manau gal parūkysiu,
Prisidegiau, ėmiau iš lėto pešti dūmą.
Netyčiom sutingo akys, paskendau mintyse...
Negi iš tikro taip beviltiška iki nepadorumo!
Jei net ten esu tik statistinis vienetas,
Tai kas belieka? Pasirinkimo laisvės nebeįžvelgiu.
Bent tas ramina, čia mano statusas – pilietis,
O tenai? Didžiai gerbiamas maitintojas kirmėlių?
Vat ir mąstau, o cigaretė smilksta.
Trumpindama gyvenimą ir taip ne itin mielą.
Vaikinas iš niekur atsiradęs, keistai pradingsta.
Vien klausimus palikdamas, o atsakymo nė vieno.