Nebnuoro daugiau tavės aš mylėtė,
Jau baisia aš nu tavės pavargau.
Nebnuoro su tavim jau ni gulėtė,
Ni majednius darbus dėrbtė jau.

Tik nuoro etė į sodnielį,
Tarp dãrža vagum atsigoltė,
Kad nerekėtų mon ont taves
Vėl kerėplom i bistre poltė.

O pailsėjės vėl galėso,
Sau artė sava vaga,
Nors geriau ek tu mon po biesa-
Nebnuoro tava aš pyragų!