Per pietus, palaukusi kol visi baigė valgyti ir išsiskirstė, Jadziūnė kreipėsi į motiną:
- Mama, ryte buvo atėjęs Saulius.
- Mačiau, kad buvo,- pertraukė ją motina. - Ko jis čia vis vaikšto?
- Jis ne šiaip sau buvo. Jis man pasipiršo. Nori, kad tekėčiau už jo...
- Ką, ką? - išplėtė akis motina. - Visai suįžūlėjo tas chamas! Ir ką jis sau galvoja? Kaip drįsta?
- Jis drįsta, nes žino, jog aš jį myliu. Jis irgi myli mane. Anksčiau ar vėliau turėjo tai įvykti, - tvirtai laikosi Jadziūnė
- To dar betrūko... Ar mažai bėdų? Piršlybos tokiu metu... Ir dar kas peršasi? Ką gi tu jam pasakei?
- Dabar, kai mūsų tokia padėtis, reikia tik džiaugtis, kad jis neatstūmė. Juk mama visą laiką norėjai, kad aš gerai ištekėčiau...
- Negi sutikai? - griebėsi už galvos motina. - Tur būt išprotėjai? Dabar, kai atsirado galimybė išvažiuot į Lenkiją, atsiveria tokios perspektyvos, ji sumanė ištekėt ir likt tame ubagyne, atsisakyti motinos, savo tėvynės Lenkijos, artimųjų...
- Nieko nėra artimesnio už mylimą žmogų, bet aš mamos neatsisakau. Juk mama irgi liksi čia su manim, su mumis.
- Ar abi kraustysimės į Bausynę, vietoj to, kad išvažiuotume į Lenkiją? - arti ašarų motina. - Nežinau, kas atsitiko, kad tokios mintys tau lenda į galvą. Gal tikrai išprotėjai? Atsipeikėk, pagalvok blaiviau.
- Nuo to košmaro, kokį paskutiniu metu tenka išgyventi, tikrai galima išprotėti... Nusiraminkit, aš dar esu viso proto, tik šneku tą, ką galvoju. Nevilioja manęs ta tėvynė Lenkija.
- Tu tik pagalvok geriau, mano dukrele, - jau švelniau prabilo motina, - ką gero tu matysi, ištekėjusi už tokio Sauliaus? Žemės ūkio darbai ne tau. Tu visai kitaip išauklėta, tau tik salonų dama būti... Meilė ne amžina. Praeis kiek laiko, išgaruos ta meilė - tada pirštus nusigrauši. Aš tikrai čia neliksiu. Jei tu lieki, mes išsiskiriam amžinai. Aš tau visai taip kaip mirusi. Kodėl laidoji mane pirma laiko? Išsiskyrimo aš tikrai neištversiu... Kaip aš gyvensiu tavęs nematydama, nežinodama ar tau ko netrūksta, ar sveika, ar pavalgiusi? Pagalvok, kol laikas, pasigailėk manęs. Negi tau Saulius brangesnis už mane?
- Oi, mama, negraudink manęs, man ir taip sunku,- pamažu blėso Jadziūnės ryžtas, - tokią svarbią mano gyvenime valandą, vietoj to, kad sulaukčiau protingo patarimo, palaikymo, turiu klausytis tokių žodžių. Nieko aš nelaidoju tik noriu susitvarkyt savo gyvenimą.
- Tik Lenkijoje susitvarkysi savo gyvenimą, - tikino motina, - ten, baigusi gimnaziją, galėsi siekti aukštesnių mokslų, tobulintis muzikoje... Tu dar tokia jauna, tau dar visas gyvenimas prieš akis. Likusi čia Bausio vienkiemyje, tu atsiribosi ne tik nuo mūsų visų, bet ir nuo viso pasaulio. Neturėsi su kuo bendrauti, nebus su kuo pasikeisti vienu kitu protingu žodžiu, užmirši lenkų kalbą...
- Mama, mama, bet visa tai pinigai kainuoja. Ir tie mokslai, ir muzika, - vėl paprieštaravo motinai Jadziūnė. - Jeigu jau čia, turėdami tokį ūkį, neleidot baigt gimnazijos, tai ko galima tikėtis ten nuvažiavus tuščiomis kišenėmis?
- Dėdė padės, kartu važiuoja, - nelabai tvirtai į tai atsakė motina
- Dėdė turi savo rūpesčių, o tokių skurdžių kaip mes, ten irgi niekas nelaukia. Čia, turėdami iš ko gyventi ir tai nusigyvenom, o kaip pradėt gyvenimą nuvažiavus į naują vietą? Be pinigų, be būtinų daiktų, taip kaip stovime? Juk viską teks pradėt nuo nulio. Nematau jokių perspektyvų.
- O ištekėjus už Sauliaus, kokios perspektyvos? - pasišaipė motina.
- Jie žmonės darbštūs, jų ūkis pavyzdingas, gyvena pasiturinčiai. Gyvensiu su mylimu žmogum, duonos man užteks. Būsiu viskuo aprūpinta, mama galit būti rami.
- O vaikus kaip mokysi kalbėt? Lietuviškai, lenkiškai? Lenkė esi, savo kalbos nevalia užmiršt.
- Bus taip, kaip su manimi buvo. Mokysiu abiejų kalbų.
   Kalba, dejuoja motina, dėdė Stanislovas irgi įsiterpia. Jis taip pat nepritaria Jadziūnės pasirinkimui. Ir taip per visą tą dieną... Tos kalbos, tie pamokymai, perspėjimai, verkšlenimai taip išvargino ją, kad net galva ėmė skaudėti.
Jadziūnė ir priešinasi, ir nusileidžia, bet blogiausia, kad ji jau ima abejoti: „Teisybę mama sako, jei ji išvažiuoja, o aš pasilieku, tai mes išsiskiriam amžinai. Vien ta mintis siaubinga, o kai tai įvyks? Ar man užteks jėgų, stiprybės tai ištverti?“
Jadziūnė nė nepagalvojo, kad po varžytinių gali netekti net sodybos. Kur gi iš tikrųjų dėtis mamai, likus Lietuvoje?  Belieka viena išeitis - išvykti. Išsiskyrimas neišvengiamas. Viešpatie, ką daryti?
  Per visą naktį Jadziūnė neužmigo, kamavo prieštaringi jausmai: gaila mamos, gaila Sauliaus, baugu dėl ateities.
Pagaliau baigėsi pilna košmaro, ašarų ir nerimo naktis, artinosi lemtinga diena. Jadziūnei pagaliau reikia apsispręsti. Iki paskutinės minutės ji nežinojo, kaip pasielgti, kol vis tik nugalėjo šeimos ryšys, meilė motinai. Saulius ją supras, atleis... Jis dar toks jaunas, praeis kiek laiko ir ją užmirš, pamils kitą... Laikas padarys savo...