„Liūdnumą tą, kur meilę žadino...“

Pažįstu jį, o Dante Aligjeri,
Ir atminimais, ir širdies randais.
Taigi, ji man ne pasakėlė -
Žili plaukai nuslinko nuo galvos,
O liūdesys išliko iki šiol.
Neskandinu jo vandenynais užmaršties.
Tegu! Man skaudančiam geriau girdėti,
Kokie greiti žirgai pro šalį joja,
Kaip vyčiai skambina kardais.
Ne pasakoj regiu save parklupusį,
O didžioje bebaimėje kovoj.
Laiminga būk, o Beatriče,
Kai šitaip nugalėtas
Vis dėlto - karys
Vis ieškantis sveikatos
Vėl į kovą grįžt...