Palei tvorą gulėjo didelis rainas katinas. Eidama pro šalį grįžtelėjau. Dvi geltonos akys įdėmiai sekė kiekvieną mano judesį. Staiga dešinioji mirktelėjo, o galva mostelėjo į šalimais pūpsantį kelmą. Krūptelėjau ir kvailai išriečiau antakį. Katinas visai rimtai pakartojo tą patį. Paklusniai tūptelėjau ant kelmelio.
– Tu kas? – atsargiai paklausiau.
– Tinginys, – katinas ištiesė visas keturias letenas, išrietė uodegą, atvertė galvą ir nusišypsojo. – Užtat laimingas. Visai neturiu kur skubėti. Nieko nesiekiu. O ir ko galėčiau? Saulė taip nuostabiai šildo...
Katinas atsistojo ir ėmė trintis man į kojas. Nebegalėjau atitraukti rankų nuo jo švelnaus kailio. „O dar masažas...“ – katinas užvedė murkiantį motoriuką.
Ar aš kažkur ėjau?..