Į tave mano dangus prabyla,
Draskydamasis mazochizmo kilpą,
Su viltim nubust Edeno lopšyje...

Tačiau vėl pasigirsta byrant tyliai,
Prievarta į smegenis po lašą, giliai –
Adatų galiukais motinų šiluma...

Įduodanti pagiežos skausmą,
Tarsi žaislą galūnėmis nutrauktom...
Dvejonės trenkiasi į sieną užburtam rate...

Svajonės amžiams lieka mitu,
Kai tiesa viena, raižyta realybės rimbų,
Pergamentu tapusioj nekrikšto nugaroje.

Didelėm raidėm kraujy iškalta:
–„Kaltas, idant gimęs karta“.
Šioj ašarų pakalnėj, užimta tavo vieta.

Stigmos pūliniais tankiai apžėlę,
Tartum pas atletu tapti verstą lėlę,
Dekoracija įkūnytoj sukryžiuotoj lentoje.

Tik troškimų upėj trupintu stiklu mazgotis,
Nusiplaut žmonijos dovanotas votis,
Ir primesta pajaco kaukę nusiplėšti su skūra...

Lai geizeriais ant eižėto ledo taškos,
Esybė demonais pilna lig krašto,
Spąstuos, žvėrimi sužeistu, gaišti palikta...