Geriau nelepinki manęs.
Aš to nenoriu.
Ir nors žadėjai tu man gurkšnį gaivaus oro
Ar saulės spindulį pro debesį prasprūdusį,
Ar dykumoj sudygusį mažyti grūdą,
Bet šito aš tikrai nenoriu...

Nes tai jau laimė didelė mažoj planetoj,
Kurioj, deja, aš vis dar nerandu sau vietos
Atrodo, ji šalia – tereik ištiesti ranką
Ir pasiimti ją.
Nejau to nepakanka?
Ne, nes ją prarasiu...

Juk jeigu čia nėra traukos –
Kaip išlaikyti?
Negali būti oro, debesų, negali lyti,
Ir čia negali niekada žolė sudygti.
Todėl ar reikia dėl to verkti arba pykti?
Nenusimink ir išklausyk...

Geriau nelepinki manęs.
Aš to nenoriu.
Atskriski kartais, tartum meteoras
Įsmiki į mane – palik tik žaizdą gilią –
Vulkanu aš išmesiu lavą mylių myliom.
Tad susitaikyki su tuo, jei vis dar myli.